Genovaitė ŠNUROVA
Šalia mano tėvų namų stovėjo gerokai prabangesnis, didesnis, savotiškai ištaigingesnis (pagal tuos laikus) namas. Jame gyveno mokytojų šeima, auginanti sūnų ir dukrą, su kuria mes buvome beveik vienmetės. Nors ta mokytoja beveik kas vakarą ateidavo pas mus pažiūrėti vakarinių televizijos laidų (savo televizoriaus tuomet jie dar neturėjo), o man su jų dukra draugauti, galima sakyti, neleido – buvau per prasta (čia mano pačios išvada).
Mūsų namas buvo nedidelis – tik du nedideli kambarėliai ir maža virtuvė. Užtat mes vieni pirmųjų miestelyje (tėčio nuopelnas) įsigijome televizorių. Kadangi televizorius buvo būtent tame mūsų namo kambaryje, kur mes ruošdavome pamokas (nes kitame kambaryje stalo nebuvo, tik lovos), kol mokytoja žiūrėdavo televizorių (kartais kartu su mano mama, o kartais viena), nei aš, nei mano broliai negalėdavome ruošti pamokų. Negalima gi buvo trukdyti mokytojai. Tėvai mums taip buvo prisakę. Prieštarauti tėvams negalėjome, nes buvome taip auklėjami, jog apie mokytojus nebuvo galima pasakyti nė vieno blogo žodžio, negalima buvo abejoti jų žodžiais, pamokymais. Man atrodo, kad ir tėvai laikėsi tos pačios taisyklės – mokytojas jiems irgi buvo lyg šventasis, kuriuo abejoti negalima.
Tęsinį skaitykite 2022 04 02 „Utenyje“
