Kol mokėmės mokykloje, Robertas tikrai rodė man išskirtinį dėmesį, bet aš į tai visiškai nereagavau. Nežinau, kodėl tuomet jis manęs visiškai nedomino. Užtat kai pajutau, kad jis, matyt, praradęs viltį, ėmė sukinėtis apie mano klasės draugę Vilmą, sunerimau. Man kažkaip neįprasta buvo, kad mane paliko, nes paprastai vaikinus palikdavau aš. Įžeistos ambicijos neleido ramiai miegoti. Sukilo toks pavydas, jog galvojau, kad aš būsiu ne aš, jei neatsikariausiu jo dėmesio.
Kadangi neturėjau atitinkamos patirties, ilgai nesugalvojau, ko griebtis. Išbandžiusi ir vieną, ir kitą nepavykusį būdą jam susigrąžinti, galiausiai pati pradėjau lakstyti paskui Robertą, visur jį sekioti, o jis, kad jį kur, ignoravo mane. Na, visiškai nekreipė dėmesio, nors aš tikrai labai stengiausi. Tai mane tiesiog siutino. Po keletą mėnesių trukusių nesėkmingų bandymų suvokiau, kad aš jį įsimylėjau. Ir kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinau, nors stengiausi sau įteigti, jog tai nesąmonė. Paprasčiausiai negali taip būti.
Nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei Robertas, nerdamas nuo tramplino į ežerą, nebūtų patyręs rimtos traumos – susilaužė stuburą. Jis net keletą mėnesių nepakilo iš lovos. Vieni gydytojai sakė, kad jaunystė nugalės, o kiti pranašavo ateitį invalido vežimėlyje. Tuomet aš vos ne kasdien lankiau Robertą ir ligoninėje, ir jau sugrįžusį į namus. Ir jį įtikinėjau, ir, žinoma, pati tikėjau, kad viskas bus gerai.
Tęsinį skaitykite 2019 09 07 „Utenyje“