Kartais jaučiuosi taip, lyg manęs šiame nedėkingame pasaulyje iš viso nebėra. Kartais atrodo, kad lyg ir sugrįžtu į tą laiką, kai dar buvau jauna ir labai įsimylėjusi. Kartais lyg ir pati save nukeliu į kažkokią ateities erdvę, kurioje labai gerai jaučiuosi. Žodžiu, visaip būna…
Svarbiausia, negaliu išeiti į gatvę, jei nelyja. Kodėl? Ogi todėl, kad saulei šviečiant visi atkreipia dėmesį į nevaldomas mano ašaras, o pažįstami būtinai stabteli, nes labai nori sužinoti mano ašarojimo priežastį. O aš nelinkusi kiekvienam sutiktam atverti širdies. Tuo labiau jei tas domėjimasis tikrai nenuoširdus, o klausiama tik todėl, kad vėliau būtų ką aptarinėti su savo draugėmis. Tai kam man šito reikia?
Užtat per lietų gatvėje jaučiuosi gerai. Tada jokiomis valios pastangomis nesuvaldomos mano emocijos, išsiveržiančios tikru ašarų lietumi, susitapatina su smarkaus lietaus čiurkšlėmis ir visiems atrodo, jog aš tiesiog pamiršau skėtį. O jei norite sužinoti ašarojimo priežastį, tai ji labai paprasta: negaliu neverkdama žiūrėti į namų langus, už kurių verda gyvenimas. O kai dar pagalvoju apie tai, jog mano kaimynas, kurį visi jau esame „nurašę“ dėl jo gyvenimo būdo, ir tas turi butą. Nedidelį, nejaukų, bet vis tiek vietą, kur jis bet kada gali pareiti…
Aš tokios prabangos jau nebeturiu. Tiesa, dar gyvenu buvusio draugo namuose, tačiau iš čia bet kada galiu būti iškraustyta tiesiog į gatvę…
Tęsinį skaitykite 2021 07 24 „Utenyje“
