Atvirumo valandėlė

Gyvenimą lemia ne prakeiksmai, o pastangos

Irena RATKEVIČIŪTĖ. Prieš Kalėdas su įvairias reikalais teko lankytis Vilniuje. Sėdėjau ant suoliuko Gedimino prospekte ir laukiau draugės, kai prie manęs priėjo čigonė. Pagalvojau, jau siūlys kažką pirkti arba išburti, bet ne – mandagiai pasiteiravo, kur paštas. Mostelėjau ranka, jai dar buvo neaišku, tai kelis žingsnius palydėjau, ir ji padėkojusi nuėjo. Likau toliau laukti.
Nepraėjus nė 10 minučių toji pati čigonė grįžo ir vėl pradėjo dėkoti. Dar pagalvojau, kažin kam jai to pašto reikėjo, juk per tiek laiko tikrai nespėjo susitvarkyti ten reikalų. O ta kad užsivedė: „Ačiū labai, aš pirmą kartą Vilniuje, nieko čia nežinau, kaip gerai, kad padėjot man, labai labai ačiū.“ Sakau, nėra už ką, nieko gi ypatingo nepadariau. O mintyse jau pykstu ant vėluojančios draugės, meldžiuosi, kad čigonė greičiau atstotų, ir bijau, kad kiti keistuoliai neprikibtų. (Tęsinys 2020 03 21)