Nė vienas mūsų daugiabučio namo gyventojas ramiai nepraeidavo pro kaimynų mergaitę. Tada jai buvo gal kokie ketveri metukai. Mergytė buvo išskirtinio grožio, puriais garbanotais plaukeliais, visada besišypsanti, kiekvieną pro šalį praeinantį pakalbinanti. Nežinau, kodėl ji labai daug laiko praleisdavo prie namo esančioje pievelėje (tada apie erkes dar niekas nieko nežinojo) aiškiai nuobodžiaudama. Mes tik bijojome, kad naivios, patiklios mergytės piktavaliai nenuskriaustų. Mūsų namo gyventojai, eidami pro šalį, visada jai duodavo tai, kas ką rankinėje turėjo: tai saldainį, tai obuolį ar kokį kitą skanėstą. Žodžiu, ta mažylė buvo tiesiog visų mūsų vaikas.
Kai šita mergytė jau pradėjo eiti į pirmą klasę (ir tada ji buvo mūsų namo vaikas), aš išsikėliau gyventi kitur, o po kurio laiko mūsų gražuolę tiesiog pamiršau. Kartą į mūsų ligoninę (aš joje dirbau psichologe) atvežė apsinuodijusią paauglę. Iš medicinos personalo sužinojau, kad septyniolikmetė mergina bandė atsisveikinti su gyvenimu, išgerdama daug mamos vaistinėlėje rastų tablečių. Priežastis pati paprasčiausia – gerokai už ją vyresnis vyras, kurį ji buvo įsimylėjusi, ne tik nekreipė į ją dėmesio, bet ir įžeidinėdavo visiems matant, ignoravo.
Kai ligonė ėmė sveikti, atėjau su ja pasikalbėti. Apie savo poelgį mergina nenorėjo pasakoti, todėl klausinėjau kitokių dalykų: kur gyvena, kur mokosi, kas jos tėvai, draugai ir kt. Net žiobtelėjau išsiaiškinusi, kad tai ta pati mūsų namo gražioji mergytė…
Tęsinį skaitykite 2020 03 14 „Utenyje“