Kai aš pasitaikius progai nusipirkau (gal reikėtų sakyti kitaip – atsipirkau) senelių sodybą, kažkada mano tėvų parduotą svetimiems žmonėms, susipažinau su arčiausiai gyvenančiu kaimynu. Iš karto sakau, kad tas žmogus – keistuolis. Tiksliau, man taip atrodė vos po keleto pažinties dienų. Kodėl? Nustebino tai, kad nenusakomo amžiaus vyriškis toks mažakalbis, kad iš jo netgi dviskiemenį žodį reikia, pasak liaudies, traukte traukti. Tiesa, pašnekovo klausosi atidžiai, galima sakyti, net nekrusteldamas, nenuleisdamas akių, nekeisdamas sėdėjimo pozos. Kitaip sakant, tarsi sustingsta…
Pakviestas į svečius, tik papurto galvą ir tiek. Suprask – neateisiu. Kadangi artimiausia parduotuvė yra beveik už trejeto kilometrų, o kaimynas neturi jokios transporto priemonės, tai prieš važiuodama apsipirkti užeidavau ir paklausdavau, ar nereikia ko nors parvežti. Atsakymas visada toks pat – galvos judesys, reikšiantis ne, nieko nereikia.
Pirmą kartą ilgesniam laikui išvažiuodama į miestą paprašiau kaimyną kartkartėm žvilgtelti ir į mano sodybą. Kitaip sakant, pasaugoti. Savo sutikimą jis patvirtino irgi tik galvos linktelėjimu.
Tęsinį skaitykite 2023 06 03 „Utenyje“