Irena RATKEVIČIŪTĖ. Paprasčiausiai reikia išsikalbėti. Visa tai, ką šitiek metų nešiojau savyje, virto ledu krūtinėje. Tapau bejausme žmogysta, kantriai nešančia savo kryžių. Nejautria patyčioms ir įžeidinėjimams. Net tada, kai sužinojau, kad sergu kepenų ciroze, per mano skruostą nenuriedėjo nė viena ašara.
Gimiau prieš penkiasdešimt trejus metus. Mama buvo mokytoja, tėvas – ligoninės skyriaus vedėjas, puikus chirurgas. Išdidus žmogus, mėgstantis iš kitų pasišaipyti. Namuose jis buvo nenuginčijamas autoritetas. Motina tik kartojo jo žodžius: tėvas sakė, tėvas liepė, tėvas neleido… Mokiausi gerai, buvau drausminga… iki septintos klasės. Paskui manyje kažkas nutrūko. Atsirado draugių.
Alkoholio mūsų namuose netrūko. Tėvas jį krepšiais tempė. Apsisukau jo kambaryje ir priglaudžiau likerio butelį. Išlaižėm su draugėm prie kapinių. Paskui bloga buvo. Ožius lupau įlindusi į krūmus, žemę nagais draskiau. Bet vakare parėjau blaivi. Niekas neatpažino. Vėliau vizitai į tėvo barą darėsi dažnesni. Netrukus ir jis suprato. Rėkė, daužė stalą. Pabėgau iš namų. Miegojau Utenoje tai pas vienus, tai pas kitus. Gėriau.
Pusgirtę mane ir išprievartavo. Trise. Ketvirtas, toks jaunutis, blaškėsi po kambarį. Gniaužė kumščius. Kai tie trys pasismagino, paklausiau jaunėlio: o aš tau nepatinku ar tau dar nestovi? Jis išraudo ir pabėgo. Nenoriu daugiau pasakoti nei tolimesnių savo „žygdarbių“, nei kaip mane metė iš mokyklos, kaip bėgdavau iš namų, kaip „plotuose“ suradę policininkai veždavo namo. Nusiprausdavau ir gulėdavau. Mama girdė vitaminais ir raminamaisiais. Po tokių gastrolių nurimdavau kokiam mėnesiui. Po to viskas iš pradžių. Pabėgimai iš namų, daugiadieniai girtavimai. Tęsinys 2019 12 07