Genovaitė ŠNUROVA. Kad šalia Utenos, Padbuožės kaime, yra gamtos darželis, žinojau nuo pat jo įsikūrimo dienos, tik važiuoti ten neskubėjau. Galbūt tai buvo savotiškas apsidraudimas. Prisipažinsiu, stabdė ir tai, kad labai abejojau, jog šiuolaikiniai tėvai, į lauką trumpam išleidžiantys tik šiltai apmuturiuotus vaikus, saugantys nuo menkiausio vėjelio, bijantys, kad vaikas nepargriūtų netgi ant vejos, kur tikrai neįmanoma rimtai susižeisti, paniškai bijantys, kad mažyliai neišsiteptų drabužėlių, nesušlaptų batukų, paprasčiausiai neleis jų į tokį darželį, todėl toks darželis, netgi rimtai nepradėjęs veiklos, paprasčiausiai būtų uždarytas. Pasirodo, klydau…
Į tradicinį darželį einantys vaikai irgi auga „namų sąlygomis“. O kiek nemalonumų susilaukia auklėtojos, darželio administracija, jeigu vaikas pargriuvęs nusibrozdina kelius, įsistato guzą kaktoje ar jam užtvoja kokiu nors žaislu kitas vaikas.
Atvažiavusi į gamtos darželį „Prinokę obuoliukai“ (VšĮ „Mano ir tavo“), dar tik artėdama prie, vadinkim taip, stovyklavietės, nė nesusitikusi su auklėtojomis, apsidžiaugiau išvydusi savo vaikystę ir širdį toks džiaugsmas užliejo… Tęsinys 2019 12 07
Iš toli pamačiau lauke lakstančius vaikus, nebijančius nei į balą įbristi, nei pargriūti, nei išsipurvinti, nei kulvirsčia nuo kalvelės nusiridenti, nei išsivolioti šlapioje žolėje.
