Genovaitė ŠNUROVA. Tada, kai bemaž prieš trisdešimt metų lankiausi Utenos rajono Kuktiškių seniūnijos Kačiūnų kaime, plačiai po kaimo teritoriją išsimėčiusios trobos buvo pilnos žmonių, čia virė gyvenimas, skambėjo juokas, burzgė įvairiausia žemės ūkio technika, kaimynas kaimyną kviesdavosi švęsti kokios nors asmeninės šventės, eidavo vieni pas kitus be išankstinio susitarimo ir be didelio reikalo. Tiesiog pabendrauti, pasidalyti naujienomis, patarimo pasiklausti. Dabar kaimas tylus. Net nebe visuose namuose tamsiuoju paros metu užsidega žiburėlis (nebėra kam nuspausti elektros jungtuko), o ir nueiti kelią nuo viename kaimo pakraštyje esančios sodybos iki kitame pakraštyje įsikūrusios – nebe kiekvienam įveikiamas atstumas… Labai lengvai (užteko vieno telefono skambučio) įsiprašiau į svečius pas Kačiūnų kaime gyvenančią Liną Deveikienę. Iš anksto žinojau, kad ši moteris gyvenime nevaikščiojo rožių žiedlapiais nubarstytais keliais, kad turi neįgalumo grupę, kad ištvėrusi ne vieną operaciją, kad be vaistų neišsiverčia ir kad nė vienos laisvos minutės nebūna be kokio nors užsiėmimo. Pati Lina, vos mums susitikus, prasitarė, kad be optimizmo, kuris jai suteikia jėgų, būtų labai sunku. Juk nėra taip paprasta pačiai turint rimtų sveikatos problemų slaugyti kartu gyvenančią, nebevaikštančią, kartais aplinkoje sunkiai besiorientuojančią vyro mamą, tvarkyti sodybos aplinką, visą šiltąjį metų sezoną sodinti ir prižiūrėti daržus, o radus kad ir minutėlę laisvo laiko, imti į rankas virbalus arba vąšelį ir megzti, nerti ir vėl megzti… Tęsinys 2019 12 07
