Rasa MILERYTĖ. Vykdant institucinės globos pertvarką Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai, kuriuose apsigyvena žmonės su psichikos ir (ar) proto negalia. Šio pertvarkos etapo tikslas – teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų vykti išorėje, taip siekiama užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją. Gytis Baltrūnas, Utenos regiono Pertvarkos procesų ekspertas, sako, kad tokių namų poreikis vien Utenoje toks didelis, jog jo nepatenkintų ir penki namai, bet Utenos rajono savivaldybė kol kas neturi aiškaus plano ir negali pasakyti, ar be valstybės dotacijų grupinio gyvenimo namai atsiras Utenoje.
Institucinė globa žaloja žmogų
Pasak G. Baltrūno, dabartinė Lietuvos institucinės socialinės globos paslaugų sistema žaloja žmogų. Įstaigose gyvenantiems asmenims teikiama perteklinė pagalba, todėl, pavyzdžiui, higienos, tvarkos palaikymo įgūdžiai ne auga, o nyksta.
„Taip susiformavo, kad jei žmogus yra globojamas ir reikalingas globos, už jį padaroma viskas – išplaunamos grindys, sutvarkomi kambariai ir taip toliau, – dabartinės sistemos ydą įvardijo Pertvarkos procesų ekspertas. – Gyvenimas didelėje įstaigoje suformuoja tokį žmogaus požiūrį, kad už jį viskas turi būti padaryta. Socialiniai darbuotojai, aptarnaujantis personalas tarsi susipriešina su klientu, nes jis jau nebenori tvarkytis pats. Ir, žinoma, padaryti kažką už žmogų yra lengviau, nei susitarti, kad jis padarytų pats.“
G. Baltrūno teigimu, dabartinė globos sistema nesiekia tikslo didinti žmonių savarankiškumą.
„Perteklinė pagalba žaloja žmogų labiau nei nepriteklius ar liga“, – įsitikinęs specialistas.
Grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų – kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų ar panašių įstaigų. „Kodėl? Nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia. Jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą, kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, – sakė G. Baltrūnas.
Grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki dešimties žmonių, su jais dirba 1–2 socialiniai darbuotojai ir 4–5 socialinio darbuotojo padėjėjai.
Žmonių požiūrį keičia ne švietimas
Spauda yra plačiai nušvietusi atvejus, kaip visuomenė priešinasi neįgaliųjų atsikėlimui į kaimynystę. Paklausus, ką daryti, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė, G. Baltrūnas sakė, jog stebuklus daro ne švietėjiškos akcijos, o tiesioginis kontaktas su neįgaliu asmeniu. Tačiau Utenoje, kaip rodo specialisto patirtis, tolerancijos vis dar trūksta.
„Kai startavo Pertvarkos projekto apsaugoto būsto bandomoji paslauga, man teko prisidėti nuomojant būstą. Būstus nuomojo Psichikos sutrikimų turinčių asmenų globos bendrija. Paskambinus užtekdavo pasakyti, kad bute gyvens psichikos sutrikimų turintys asmenys, ir pokalbis baigdavosi. Penkis kartus paskambinę, išgirdome keturis „ne“ – žmonės net neišklausė mūsų kalbos iki galo. Visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje, – įsitikinęs specialistas. – Man teko dirbti su nusikaltusiais vaikais Inkūnuose, Anykščių rajone. Kad ir kaip būtų keista, bet bendruomenės, kurioje veikė sunkių nusikalsti linkusių vaikų centras, nuomonė šių vaikų atžvilgiu buvo palankesnė nei ten, kur tokio centro nebuvo.“
Anot pašnekovo, į Lietuvą atvykę užsieniečiai stebisi, kad viešose vietose, tokiose kaip prekybos centrai, beveik nemato neįgaliųjų. O nemato todėl, kad jie tarsi paslėpti įstaigose arba gyvena užsidarę namie. Specialisto pastebėjimu, Utena jau neblogai pritaikyta žmonėms su fizine negalia, tačiau rūpesčio psichikos ar proto negalią turinčiais žmonėmis trūksta.
Grupinio gyvenimo namus norėtų kurti vienuolės
Utenos ir Panevėžio regionai bent pirmame Pertvarkos projekto etape nepateko į finansuojamų regionų sąrašą, todėl grupinio gyvenimo namų perspektyvos Utenoje miglotos. Kai kurios savivaldybės, kaip informavo G. Baltrūnas, tokius namus stato savo lėšomis. Grupinio gyvenimo namai jau veikia Visagine, suderintas detalus planas dėl grupinio gyvenimo namų statybos Dūkšte, Ignalinos rajone. Savo iniciatyva grupinio gyvenimo namus statosi ir Zarasai.
Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vitalijus Šeršniovas sutinka, kad mieste reikėtų grupinio gyvenimo namų, tačiau kol kas tam nemato galimybių. Pasak vicemero, norint steigti grupinio gyvenimo namus reikia ne tik lėšų, kurių surasti nebūtų lengva, bet ir gero teorinio pasirengimo: išnagrinėti ministerijos parengtus nurodymus, išsiaiškinti, ką apie tokio tipo namus galvoja miesto gyventojai.
Apie grupinio gyvenimo namų steigimą svarsto Utenos Dievo Apvaizdos vienuolijos seserys. Sesuo Dominyka informavo, kad krikščioniški grupinio gyvenimo namai „Arka“ būtų skirti žmonėms, turintiems protinę negalią. Šiuo metu renkama komanda. „Tokie namai jau veikia Kaune ir Vilniuje, svajojame remdamiesi šiais pavyzdžiais krikščioniškus grupinio gyvenimo namus kurti Utenoje. Jei pavyks suburti komandą, namų vadove taptų šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti ir tokio tipo namams vadovaujanti moteris. Ji pasiryžusi grįžti į Lietuvą ir turima patirtimi dalytis Utenoje“, – sakė sesuo Dominyka.
Išėjus iš įstaigos kyla savivertė, auga savarankiškumas
Visagine pusantrų metų veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose įsikūrę aštuoni žmonės. Įžengus į erdvų daugiabučio namo butą, gyventojai pasitinka su šypsena, svetingai siūlo kavos ir pyrago. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose. Abu pripažįsta, kad nenorėjo palikti socialinės globos namų ir keisti gyvenimo būdo – bijojo, kad nepavyks gyventi savarankiškai, kaimynų atstūmimo, tačiau šiandien nebenorėtų grįžti į įstaigą.
Grupinio gyvenimo namų direktorė Vida Meškėnienė ir socialinė darbuotoja Lina Simonovičienė sakė, kad prireikė laiko, kol žmonės susigyveno ir prisijaukino namų erdvę, bet dabar viskas gerai.
„Man labai įstrigo vieno gyventojo žodžiai. Žiūrėdamas pro langą, jis pasakė: „Dabar gyvensim kaip žmonės – tarp žmonių.“ Pradžioje buvo didelis kaimynų pasipriešinimas, jie bijojo, bet dabar patys užsuka į svečius su pyragais, mūsų gyventojai svečiuojasi pas juos, – pasakojo direktorė. – Reikėjo laiko, kad namų gyventojai adaptuotųsi. O dabar jie visai kitokie žmonės. Pakilo jų savivertė, nebebijo savarankiškai išeiti į miestą, nebebijo svetimų žmonių, moterys eidamos į viešumą puošiasi. Anksčiau nešiodavosi maišelį, dabar jau pasiima rankinuką.“
Pašnekovių teigimu, grupinio gyvenimo namuose gyvenama kaip šeimoje: gyventojai kartu gamina maistą, kartu valgo, drauge eina į koncertus, mišias, parodas, kitus renginius, rūpinasi vienas kitu.
Anot V. Meškėnienės, įgyvendinant pertvarką iškilo sunkumų – gyvendami įstaigoje globojami asmenys įprato patys nieko nedaryti, tad savarankiškumo teko mokytis nuo pirmųjų žingsnių. Šiandien vienintelis dalykas, ko negali daryti grupinio gyvenimo namų gyventojai – patys disponuoti pragyvenimui skirtomis lėšomis. Kol kas komunalines sąskaitas apmoka darbuotojai, o maisto produktai pristatomi iš socialinės globos namų, bet direktorė viliasi, kad per kelerius metus viską pavyks teisiškai sutvarkyti taip, kad gyventojai galės ne tik nusipirkti smulkių sau reikalingų dalykų, bet ir visiškai savarankiškai pirkti buičiai reikalingus daiktus ir maisto produktus.
Miesto gyventojai, kaip paaiškėjo pakalbinus kelis atsitiktinius praeivius, nežino, kas yra grupinio gyvenimo namai, juos gąsdina sąvokos „protinė“ ir „psichinė“ negalia, bet pristačius geruosius pavyzdžius susimąsto, kad galbūt tokių namų ir reikėtų.
