Šventadienio paraštėse

V. Apie neaistringumą

  1. Neaistringumo papuošalas yra dorybės.
  2. Neaistringu vadinamas tas, kuris savo kūną išlaisvino nuo jį deginančių aistrų, protą išaukštino virš bet kokios kūrinijos, visus jausmus pajungė protui, sielą pastatė Viešpaties akivaizdoje ir nuolat ją kreipia Dievo link, nors tai ir viršija jo jėgas.
  3. Kai kurie sako, kad neaistringumas yra prisikėlimas prieš prisikeliant kūnui, kiti teigia, kad tai tobulas Dievo pažinimas, antras po Angelų.
  4. Neaistingumas – tai tobulas ir niekada nesibaigiantis tobulųjų tobulumas Viešpatyje. Taip man nupasakojo vienas senolis, kuriam teko šitai patirti. Neaistringumas apšviečia protą ir jį atitraukia nuo visko, kas žemiška, ir kai tik žmogus pasiekia šį dangiškąjį uostą, tai didžiąją savo gyvenimo kūne laiko dalį jis praleidžia gėrėdamasis tuo, kas dangiška.
  5. Yra neaistringas ir yra visiškai neaistringas žmogus. Vienas stipriai neapkenčia blogio, o kitas nepasotinamai dvasiškai turtėja, įgydamas vis daugiau dorybių.
  6. Tyrumas (tyra išmintis) taip pat vadinamas neaistringumo dorybe. Ir tai teisinga, nes jis yra pradžia bendrojo atgimimo ir mirtingųjų nemirtingumas.
  7. Jeigu visiško pasidavimo aistrų vergijon požymis tas, kada žmogus ima pasiduoti visoms demonų slapčia peršamoms mintims, tai švento neaistringumo pagrindinė savybė – kai žmogus nemeluodamas gali su Dovydu tarti: „Širdies nelabumo iš tolo vengsiu; su tuo, kas pikta, nesusidėsiu“ (Ps 101, 4). Nors ir nežinau, iš kur ir dėl ko tas nelabumas atėjo ir kaip išėjo, aš tapau jam visai nejautrus, nes esu susijungęs su Dievu ir, tikiuosi, tokios būsenos išliksiu visada.
  8. Kas įgijo tokią būseną, tas dar gyvendamas kūne tampa Gyvojo Dievo šventove, iš kurios Dievas jam vadovauja ir jį moko kiekviename žodyje, kiekviename darbe ir kiekvienoje mintyje, o kadangi toks žmogus savo viduje yra apšviestas Dievo šviesos, tai pažįsta Dievo valią, lyg girdėdamas Jo balsą, ir suvokia daugiau, nei gali suteikti bet koks žmogiškasis mokymas. Jis sako: „Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, kada nueisiu pamatyti Dievo veido“ (Ps 42, 3), nes jau nebegaliu pakelti dangiškojo troškimo, vis ieškau šio nemirtingo grožio, kurį Tu, Dieve, dovanojai, prieš man puolant į nuodėmę.
  9. Neaistringas… Ką čia daug apie tokį žmogų kalbėti? Kaip sakė apaštalai: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 2 ); „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7).
  10. Kaip karaliaus karūną puošia daugybė brangakmenių, taip ir neaistringumas netampa visavertis, jeigu apleidžiame nors vieną dorybę.
  11. Paklusnumas pagimdo nusižeminimą, nusižeminimas – neaistringumą, kuris nusižeminimą padaro tobulą. Nusižeminimo pradžia yra paklusnumas, o neaistringumas, kuris yra nusižeminimo sūnus, padeda išsiskleisti visai nusižeminimo dorybei.
  12. Kai kurie savo kūnus nualina, siekdami neaistringumo, regėjimų ar kitų dvasinių dovanų. Tačiau šie vargšai nežino, kad ne darbai, o nusižeminimas yra visų šių gėrybių tėvas.
  13. Kas su nusižeminimo dorybe gyvena santuokoje, tas romus, tylus, gailestingas, ypač taikus, linksmas, nuolankus, neliūdintis, žvalus ir netingus. Tad ugdykime neaistringumą, nes „Dievas mus atsiminė, kai buvome pažeminti, ir išgelbėjo mus nuo priešų“ (Ps 136, 23,24) – nuodėmingųjų aistrų ir blogio.
  14. Daug yra gavusiųjų greitą nuodėmių atleidimą, bet nedaug yra greitai tapusiųjų neaistringais, nes šiai dorybei išsiugdyti reikia daug laiko ir sunkių darbų, lydimų meilės bei Dievo pagalbos.