Atvirumo valandėlė

Apie moterį, kurios nemokėjau mylėti…

Genovaitė ŠNUROVA

Savo gyvenimo istorijas jums dažniausiai pasakoja moterys. Galbūt todėl, kad jos atviresnės, jautresnės, plepesnės. Bet ir mes, vyrai, kartais padarome tokių klaidų gyvenime, kad vėliau, pasak vieno mano draugo, niekaip nebepavyksta išsilaižyti. Taip atsitiko ir man…
Mano draugas Laimonas šventė savo jubiliejinį gimtadienį. Mane irgi pakvietė. Labai nenorėjau eiti, nes tą vakarą turėjau kitų planų, bet įkyriai įkalbinėjamas sutikau. Laimono pasveikinti atėjo jo draugė su man dar nematyta mergina. Pasirodė, kad tos merginos ir Laimonas niekada nebuvo matęs. Jo draugė, pristatydama nepažįstamąją, pasakė, jog atsivedė Ritą dėl to, kad vakaras būtų linksmas, nenuobodus, mat ji mokanti išjudinti netgi pačius didžiausius paniurėlius, visus užkrėsti šventiška nuotaika.
Iš pradžių Rita man nepadarė jokio įspūdžio. Užtat vakarui įsibėgėjus aš nebegalėjau atitraukti nuo jos akių: tai bent šaunuolė, tai bent dainininkė!
Rita nesutiko, kad pasibaigus Laimono gimtadienio šventei palydėčiau ją namo, bet telefono numerį šiaip ne taip išprašiau. Nuo to laiko ėmėme susitikinėti. Tiesa, iš pradžių kviečiama į pasimatymą ji atsisakinėdavo, o vėliau kartais netgi pati pasiūlydavo susitikti…

Tęsinį skaitykite 2019 10 12 „Utenyje“