Genovai Šnurova
Visada galvojau, kad vienatvė turi daug pliusų ir labai nedaug minusų: eini kur nori, grįžti kada nori, niekam nesi įsipareigojęs, niekam jokių ataskaitų neduodi, susitinki su kuo nori ir kada nori. Minusais laikiau nebent tai, kad pačiam reikia namus susitvarkyti, skalbti, valgį gaminti. Bet galvodavau, kad viso to galima nedaryti arba daryti retkarčiais: „mano laikais“ buvo skalbyklos, buvo galima susitarti su kokia nors pažįstama moterimi, kuri namus už mokestį sutvarkytų, o maitintis visuomeninio maitinimo įstaigose.
Buvo laikas, kai pavydėjau savo šeimų nesukūrusiems giminaičiams, draugams, kurie gyveno be jokių suvaržymų. Man, šeimos žmogui, savo veiksmus reikėjo derinti su žmona (man nepriimtina, kai apie sutuoktinę sako „antra pusė“), taikytis prie jos norų. O tai buvo pakankamai sunku, nes aš „judesio žmogus“, o žmona labiau mėgo ramų poilsį namuose.
Tęsinį skaitykite 2023 05 13 „Utenyje“
