Rasa MILERYTĖ
Šiuolaikinės ukrainiečių kultūros šaknys siekia Kijevo Rusios laikus. Būtent tradicijų laikymasis išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo. Šiandien šalyje leidžiami (2006-ųjų duomenimis)169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą. Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinės kino industrijos plėtra. Iš viso respublikoje dirba daugiau negu 50 000 viešųjų labdaringų įstaigų ir fondų. Ukrainos kultūra vis geriau pažįstama Lietuvoje, pastaruoju metu ypač suklestėjo ukrainiečių literatūros vertimai.
Valstybė pakraštyje
Ukrainos teritorija sudarė piečiausią istorinės Rusios dalį, todėl šis kraštas jų vakarinių kaimynų lenkų bei baltų buvo įvardijamas apibendrintai kaip Rusia, arba atskirų regionų (Voluinė, Podolė, Haličas, Polesė ir pan.) pavadinimais. Pirmą kartą Ukrainos pavadinimas aptinkamas 1187 m. Hipatijaus metraštyje, kur juo įvardijamos žemės piečiau Kijevo, kurios tarnavo kaip piečiausia Rusios buferinė zona ir atskyrė nuo Didžiosios dykros pietuose. Pats pavadinimas yra slaviškos kilmės ir reiškia „pakraštys“, „paribys“. Šia prasme Ukrainos pavadinimas įsitvirtino lenkų kalboje XVI a. Taip buvo neformaliai įvardijamos ryčiausios Lenkijos karalystės sritys, Abiejų Tautų Respublikos pakraštys. Ypač jis buvo taikomas menkai kontroliuojamai Zaporožei ir rytų Podolei įvardyti.
XVII a. viduryje susikūrus pirmajai etninių ukrainiečių valstybei – Etmonatui, kurios pradžia ir buvo Zaporožėje, Ukrainos termino apibrėžtis išsiplėtė, ir šis terminas pradėtas vartoti visoms Etmonato kontroliuojamoms žemėms dabartinėje Vidurio Ukrainoje abipus Dniepro upės. Taip šis kraštas buvo vadinamas lotynų, lenkų ir osmanų kalbomis XVII ir XIX a. Tuo tarpu Etmonatą valdžiusioje Rusijoje tai pačiai teritorijai buvo vartojimas Mažosios Rusios pavadinimas. Jis priešpriešintas Didžiajai Rusiai, t. y. Rusijai.
XIX a. tiek Ukraina, tiek Mažoji Rusia buvo alternatyvūs pavadinimai, skirti tai pačiai teritorijai įvardyti, o jos gyventojai atitinkamai buvo vadinami ukrainiečiais arba mažarusiais. Tačiau XIX a. II pusėje kilusio tautinio sąjūdžio metu vis labiau įsitvirtino terminas Ukraina ir ukrainiečiai. Po 1918 m. Ukrainos teritorijoje ar ukrainiečių sukurtos valstybės jau buvo vadinamos Ukraina.
Religija
Dauguma ukrainiečių – stačiatikiai. Jie švenčia Kalėdas ir Velykas pagal Julijaus kalendorių. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje pamaldos laikomos tik ukrainiečių kalba. Greta yra kvadratinio plano monumentali renesansinė varpinė, o įėjimas į vienuolyno kiemą yra pro puošnius barokinius Kristupo Glaubico sukurtus vartus.
1347 m. pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Dabartinę mūrinę bažnyčią 1514 m. finansavo Konstantinas Ostrogiškis po skambios pergalės Oršos mūšyje. XVI a. perduota unitams bazilijonams.
Žymiausias muzikos
instrumentas – bandūra
Gyvuoja kalendorinės (koliadkos, ščedrivkos, vesniankos), vestuvinės, buitinės, socialinės tematikos dainos. Senosios liaudies dainos melodingos, pasižymi dermių įvairove, Vakarų Podolėje ir Karpatuose dažniausiai vienbalsės, Ukrainos centrinėje ir pietrytinėje dalyse – daugiabalsės, turi ryšių su gretimų šalių muzikiniu folkloru. Muzikos instrumentai – kobza, bandūra, cimbolai, basetlė, smuikas (visi chordofonai), sopilka, trembita (aerofonai), būgnas, būgnelis, tulumbas (membranofonai).
Populiarūs mišrūs instrumentiniai ansambliai. Bandūra – tradicinis styginis ukrainiečių liaudies muzikos instrumentas, turintis ovalų korpusą ir trumpą grifą. Senuose instrumentuose yra 12–25 stygos, šiuolaikiniuose – 54. Stygos įtempiamos dalimi virš grifo, dalimi prie deko. Skambinama pirštais, kartais brauktuku (plektru), nuo seno juo pritariama dainoms. Apie 1930 m. buvo sukurta bandūros modifikacijų. Šiuo muzikos instrumentu grojama ir ansambliuose, ir orkestruose.
Itin reikšminga simfonisto B. Liatošynskio kūryba ir pedagoginė veikla Kijevo konservatorijoje. 7 dešimtmetyje sustiprėję ryšiai su Vakarų pasauliu skatino muzikinės kalbos atnaujinimą, modernistines tendencijas. Žymesni atlikėjai – dirigentai H. Veriovka, O. Minkivskis, O. Soroka, P. Muravskis, S. Turčakas, dainininkai B. Hmyria, D. Hnatiukas, S. Hulakas-Artemovskyj, S. Krušelnycka, M. Lytvynenko-Volgemut, O. Mykytenko, J. Mirošnyčenko, L. Monastyrska, I. Patoržynskyj, V. Polozovas, B. Rudenko, L. Rudenko, A. Solovjanenko, pianistai L. Vaintraubas, V. Sečkinas, J. Ržanovas, smuikininkai B. Kotorovyčius, O. Krysa, O. Parchomenko, violončelininkė M. Čaikovskaja, vargonininkas A. Kotliarevskis. Du kartus Ukrainos atlikėjai laimėjo nacionalinį „Eurovizijos“ konkursą.
Ukrainiečių tautiniai
drabužiai
Tradiciniai ukrainiečių drabužiai – vyšivanka – dėvimi nuo seniausių laikų iki šių dienų. Jie susiformavo XVI–XVIII a. bendro slavų etniškumo pagrindu. Išskirtiniai ukrainiečių drabužių bruožai yra šie: dekoratyvinė puošyba, įvairių medžiagų, konstrukcinių sprendimų ir priedų panaudojimas. Beveik iki XIX a. pabaigos atskiri elementai ir jų deriniai išsaugojo vietinius ypatumus, priklausomai nuo regiono, ypač Karpatuose. Ukrainiečių tautiniam kostiumui būdingi bendri bruožai: formos paprastumas, lieknas siluetas, turtinga puošyba, sodrios spalvos. Siuvinėtų raštų spalvų gama – kaip žydinčioje pievoje.
Archajiškiausi tradicinių drabužių elementai labiausiai išsilaikė Polesėje (šiaurės vakaruose). Klasikiniu ukrainietišku rūbu laikomi drabužiai, kilę iš Vidurio Priednieprės (Dniepras nuo Desnos iki Zaporožės). Pietiniuose Ukrainos regionuose pastebima įvairių tautų tradicinių drabužių įtaka. Podolės (pietvakarinės Vinycios ir Chmelnyckio sritys) gyventojų drabužiuose atsispindi ukrainiečių ir moldavų etninės kultūros įtaka, šiaurės vakarų regione – lenkų. Savitumais pasižymi ir Ukrainos kalniečių kostiumas.
Moterų aprangoje svarbiausi buvo marškiniai. Jie įvairaus kirpimo, trumpesni už sijoną. Vakarinėse Ukrainos srityse marškinių rankovės puošiamos ornamentais viršutinėje dalyje, prie peties, ties alkūne, šalia rankogalio. Siuvinėtų raštų spalvų gama – kaip žydinčioje pievoje. Prijuostės baltos, siuvinėtos, su įaustais raudonais raštais. Moterų galvos apdangalai atitikdavo jų amžių ir šeiminį statusą.
Vyrų drabužiai buvo kuklesni negu moterų. Pažymėtinas neliemenuotų, plačių marškinių, kaip viršutinių drabužių, dėvėjimo būdas. Priešingai nei rusai ar baltarusiai, kurie juos dėvi palaidus ar sujuostus, daugelyje Ukrainos regionų vyrai nešioja marškinius, jų apačią sukišę į kelnes. Ukrainiečių kelnės neįprastai plačios, maišiškos, ypač Zaporožės kazokų tradiciniai šarovarai.
Žymiausias rašytojas
gyveno ir Lietuvoje
Kaip ir kitų rytų slavų tautų, Ukrainos literatūros ištakos – Kijevo Rusios literatūra, dažniausiai rašyta senąja bažnytine slavų kalba (Rusijos literatūra). XIII a. žlugus Kijevo Rusiai prasidėjo literatūros tradicijų išsiskyrimo procesas (Ukrainoje – Kijevo, Haličo-Voluinės). Tęstos senosios literatūros tradicijos, į ukrainiečių kalbą versta Bizantijos stačiatikiškoji raštija, kurtas pasaulietinių valdovų biografijos žanras (daugiausia Haliče-Voluinėje).
Plintant Renesanso ir reformacijos idėjoms, didėjant tikybų įvairovei ir dažnėjant konfliktams suklestėjo religinės polemikos žanras. Pasirodė pirmoji Ukrainoje spausdinta spaustuvininko Ivano Fiodorovo parengta su įžanginiu straipsniu knyga „Apaštalas“ (Apostol 1574), dar vadinama „Lvovo apaštalu“ (pirminis variantas išspausdintas Maskvoje 1564).
XX a. pirmos pusės įvykiai (1905 revoliucija, Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos imperijos žlugimas, Ukrainos Liaudies Respublikos gyvavimas), bolševikų režimo pirmųjų metų liberali tautinė politika pagyvino ukrainiečių literatūros raidą. Šis laikotarpis (iki XX a. 4 dešimtmetyje įsivyravusio stalinistinio teroro) ukrainiečių istoriografijoje vadinamas sušaudytuoju atgimimu.
Veikė įvairios literatūros srovės ir organizacijos. XX a. 4 dešimtmetyje, komunistiniam režimui išžudžius arba įkalinus daugelį Ukrainos rašytojų ir prievarta diegiant socialistinio realizmo literatūros kanonus bei tiesmuką partinę ideologiją, literatūroje prasidėjo beveik 20 metų trukęs sąstingis.
Tik per SSRS–Vokietijos karą buvo toleruojamos abstraktaus patriotizmo intonacijos ir sąlygiškai laisvai interpretuojamos dorovinio pasirinkimo temos. Direktyvų suvaržymus mėginta apeiti puoselėjant poetinę formą, aprašomąjį stilių, kuriant spalvingus veikėjų charakterius. 8–9 dešimtmetyje susiformavo Ukrainos rašytojų karta, patyrusi didelę Vakarų Europos literatūros įtaką ir galutinai atsisakiusi socialistinio realizmo.
Žymiausias ukrainiečių rašytojas – Tarasas Ševčenka, kurį laiką gyvenęs ir Lietuvoje. Jis buvo poetas, dailininkas, rašytojas, etnografas. Imperatoriaus dailės akademijos akademikas. Kūrė ukrainiečių ir rusų kalbomis. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas modernios ukrainiečių literatūros pagrindu.
Architektūra
Nuo seno Polesės žemumoje, Karpatuose ir šalies šiaurinėje dalyje buvo statomi ilgo stačiakampio plano ręstiniai ir karkasiniai, pietinėje dalyje – plūkto molio, akmeniniai gyvenamieji namai, pietryčių ir šiaurės rytų – gyvenamieji namai su galerijomis. Pastatai žemais keturšlaičiais, kartais dvišlaičiais, šiaudais arba malksnomis dengtais stogais, baltai arba žydrai (daugiausia huculų ir boikų etninių grupių) dažytais fasadais, sienų tapyba ir medžio drožyba puoštais interjerais.
Ukrainos teritorijoje rasta paleolito būstų liekanų. Išliko skitų įtvirtintų gyvenviečių ir miestų (Skitų Neapolis Simferopolyje, 6–3 a. pr. Kr.), Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėse įkurtų taisyklingo plano antikos miestų (Tyras, Olbija, Pantikapėja, Teodosija, dabar Feodosija, Chersonesas ir jo apylinkės – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2013), romėnų karinių stovyklų (Charaksas Kryme, 1–3 a.) liekanų. Manoma, VI a. Krymo uolose prie Bachčisarajaus iškirsta Čufut Kalės tvirtovė. Kijevo Rusios laikotarpiu (IX–XII a.) pastatyta bizantiškojo stiliaus raiškių sakralinių pastatų (Šv. Sofijos soboras Kijeve su vienuolynu, Kijevo Pečorų laura, abu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990, Švč. Mergelės Marijos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Vladimire, 1160, 1900 atstatytas).
Šv. Sofijos soboras Kijeve ir Kijevo Pečorų laura (nuo 1990), Lvovo istorinis centras (nuo 1998), Struve’s geodezinis lankas (nuo 2005), Bukovinos ir Dalmatijos metropolitų rezidencija Černivcuose (nuo 2011), Chersonesas ir jo apylinkės, Karpatų regiono medinės cerkvės (visi nuo 2013) pripažinta pasaulio kultūros vertybėmis.
