Rasa MILERYTĖ
Į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai atsiveža sielvartą ir karo siaubo vaizdinius. Iš baimės kalbėti negalintys vaikai, žinių apie kariaujančius vyrus nesulaukiančios moterys, artimųjų mirtį mačiusieji – su tokiomis istorijomis susiduria Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Utenos skyriaus savanoriai, teikiantys pagalbą karo pabėgėliams. Pasak savanorių, ukrainiečiai beprotiškai ilgisi gimtinės ir svajoja grįžti namo. Deja, daugelis nebeturi kur grįžti.
Keliavo į nežinią
Savanorė Vanda Miškinienė, kalbėdama apie Ukrainą, sunkiai renka žodžius, prisimindama istorijas, kurias girdi vos ne kasdien. Ji pasakoja, kad pirmieji karo pabėgėliai į Uteną atvyko maždaug po dviejų savaičių nuo karo pradžios. Dauguma atvykusiųjų – jaunos moterys su vaikais ir pensinio amžiaus žmonės. Jie atvyko išsigandę, nežinodami, kur galės apsistoti, daugelis neturėdami nė kuo apsirengti. „Žmonės atvyko be jokių daiktų, dažnas taip, kaip stovi, – prisimindama pirmąsias karo dienas graudinasi V. Miškinienė. – Pamenu, viena moteris iš Mariupolio pasakojo, kad pabėgo pakampėmis, juos susodino į autobusą ir išvežė. Jie vyko į visišką nežinią, į niekur.“
Raudonojo Kryžiaus savanoriai nuo pirmųjų karo dienų intensyviai teikia pagalbą karo pabėgėliams. V. Miškinienė pasakoja, kad pirmoji pagalba, kurią gauna atvykėliai, yra higienos paketai – šampūnas, muilas, dantų pasta ir panašūs itin reikalingi dalykai. Tokia parama nuo pat pradžių teikiama ir Utenoje. Paskui atsirado nedidelių sumų piniginės kortelės, taip pat Raudonojo Kryžiaus patalpose ukrainiečiai gali gauti drabužių, kuriuos paaukoja uteniškiai. Ne mažiau svarbi pagalba – ir informacijos apie medicinos ar socialines paslaugas teikimas. „Ir, aišku, kiek įmanoma, geras žodis. Čia buvo esminė mūsų dovana. Tiesiog paguodos žodis. Nes iš tikrųjų atvažiuodavo labai išsigandę ir sutrikę žmonės“, – pamena savanorė. Taip pat savanoriai padeda susirasti gyvenamąją vietą, apsirūpinti buities rakandais.
Liudijimai atima žadą
V. Miškinienė pasakoja, kad vieni ukrainiečiai atveria savo skaudulius, kiti, priešingai, vengia kalbėti apie tai, ką matė Ukrainoje. Tie, kurie kalba, dalijasi labai skaudžiomis patirtimis: apie ištisai kaukiančias oro pavojaus sirenas, nesibaigiančius apšaudymus, žuvusius artimuosius, sugriautus namus, be žinios dingusius vyrus. Štai viena ukrainietė jau būdama Lietuvoje rašė užklausą į Ukrainos Raudonąjį Kryžių, norėdama sužinoti, kur šiuo metu yra jos vyras. Atsakymas vis dar negautas.
„Viena moteris, atsimenu, verkdama pasakojo pusiau ukrainietiškai, pusiau rusiškai apie penkiolikmetį paauglį, kurį sudraskė sviedinys. Buvo baisu net klausytis. O labiausiai man įstrigo penkerių ar šešerių metų mergaitės pasakojimas. Ji papasakoja, patyli ir vėl iš naujo ima pasakoti apie raudoną namą jų kieme. Tik po kurio laiko supratau, ką ji pasakoja, – jų kieme degė namas“, – girdėtais liudijimais dalijasi savanorė. Ji sako, kad ne vienas iš karo gniaužtų ištrūkęs vaikas dėl patirto siaubo apskritai liovėsi kalbėti. Su vaikais nuo pat pradžių dirba psichologai, bet ir šiandien yra vaikų, kurie nekalba.
Širdys šaukia namo
Įsikūrę Utenoje ukrainiečiai, sako savanorė, nepamiršta namų ir nenutraukia ryšio su ten likusiais artimaisiais bei draugais. Nors iš Ukrainos skrieja sukrečiančios žinios, žmonėms svarbu žinoti, kas ten vyksta. Karo pabėgėliai norėtų grįžti namo, deja, daugelis nebeturi kur grįžti. „Maždaug 65 procentai atvykusiųjų neturi kur grįžti. Absoliučiai visi, kurie atvyko iš Mariupolio, nebeturi namų, kitur irgi viskas išgriauta, išdaužyta. Tie, kurie atvyko karo pradžioje, sakė, kad paliko sveikus namus, bet bėgo nuo apšaudymų, o dabar ateina žinios, kad namų nebėra“, – pasakoja V. Miškinienė. Tačiau ne visiems pavyksta prisitaikyti prie svetimos šalies, svetimos kalbos, naujos aplinkos. Moteris su dviem paauglėm dukrom, atvykusios į Uteną pavasarį, išbuvo čia tik mėnesį. Nepaisydamos pavojaus, jos grįžo atgal į Ukrainą, kurios taip ilgėjosi.
„Susidraugavau su viena moterimi, kuri dabar išvažiuoja į Ameriką pas ten gyvenantį brolį. Utenoje ją lankė jos mama. Pasikalbėjau su ja: ji sakė, kad niekur nevažiuos iš Ukrainos. Kartą jau yra bėgusi iš Kazachstano su vaiku ant rankų. Pasakojo, kad namuose periodiškai vyksta antskrydžiai, krenta bombos. Jos namas buvo apgriautas, bet, kiek galėjo, susiremontavo. Sakė, kad vasarą lysvėje skynė braškes ir tik rudenį pamatė, jog šone, žemėje, yra sprogęs sviedinys. Bet ji nenori palikti namų, tad aplankė dukrą ir grįžo atgal“, – pasak V. Miškinienės, ukrainiečiams po karo teks priimti neįmanomai sunkų sprendimą: ar grįžti į suniokotus namus, į žemę, kurioje nieko nebėra, ar pradėti kurti gyvenimą draugiškoje, bet svetimoje šalyje.
Atvykstančiųjų srautai mažesni
Kita Raudonojo Kryžiaus Utenos skyriaus savanorė Rita Draugelienė pasakoja, kad, palyginus su pirmaisiais karo mėnesiais, į Uteną atvyksta jau mažiau žmonių, o dauguma atvykstančiųjų nebevažiuoja į tuštumą – vyresnio amžiaus žmonės važiuoja pas čia įsikūrusias dukras. Nepaisant to, pagalba jiems vis dar labai reikalinga. Atvykusiems vis dar teikiami higienos paketai, drabužiai, reikia pagalbos gerinant namų buitį. „Kai atvažiavusieji gauna pagalbą, jau čia įsikūrusiems ir dirbantiems lengviau verstis. Žmonėms reikia ne tik drabužių, bet ir elementarių buities dalykų – keptuvės, puodo, lėkštelės, šakutės. Čia jau gyvenantys žmonės nėra sukaupę šių daiktų, turi tik tiek, kiek namuose reikia. Atvažiuoja naujas žmogus ir jam kartais net puodelio nėra“, – kalba R. Draugelienė.
Prireikia ir pagalvių, antklodžių, kartais – ir lovos ar vonelės kūdikiui. Daugelį dalykų parūpina patys savanoriai, bet svariai prisideda ir kiti uteniškiai. R. Draugelienė džiaugiasi, kad paskelbus, kokių dalykų trūksta, žmonės juos paaukoja. Uteniškių gerumas, sako ji, neišsenka. Pašnekovė pažymi, kad dabar pagalbos pobūdis labiau individualus – ukrainiečiai pasako savanoriams, ko trūksta, o šie stengiasi tai parūpinti. Nors daugelis Utenoje gyvenančių ukrainiečių dirba, nėra lengva viskuo apsirūpinti patiems, kai gyvenimas pradedamas nuo nulio. Prie buities prisideda ir pas dukras atvykę jų tėvai, tačiau situacija lieka sudėtinga, nes ukrainiečių pensijos, net lyginant su lietuvių, yra labai mažos.
Stengiasi integruotis
į vietos gyvenimą
Savanorė R. Draugelienė taip pat pastebi, kad ukrainiečiai labai ilgisi gimtosios šalies ir svajoja kada nors grįžti namo. Kai kurie, atvykę čia karo pradžioje, jau grįžo į namus, o kiti lieka Utenoje, nes gimtinėje pernelyg pavojinga. „Ten vyksta karas, nėra paprasta sugrįžti. Viena mano pažįstama ukrainietė su dukra buvo nuvykusios į Ukrainą Kalėdoms. Buvo labai sunki kelionė autobusu, o nuvažiavusios susirgo. Grįžusi pasakojo mačiusi, kaip nuo Baltarusijos pusės į Ukrainą skrieja raketos. Sakė, Ukrainoje nuolat gaudė oro pavojaus sirenos. Kai prasideda antskrydžiai, žmonės valandų valandas privalo slėptis. Yra tam tikros valandos, kai įjungiami generatoriai ir tiekiama elektra. Parvykusi į Uteną ji guodėsi, kad nedrįso artimiesiems papasakoti, kaip čia gyvena, ji tarsi jautėsi kalta, kad čia yra saugi ir sulaukia pagalbos“, – pasakoja R. Draugelienė.
Savanorė patikina, kad ukrainiečiai, kol gyvena čia, stengiasi įsilieti į vietos gyvenimą ir būti kuo savarankiškesni. Dauguma, kaip minėta, susirado darbą, be to, mokosi lietuvių kalbos. Pasak pašnekovės, ukrainiečiams svarbu gebėti Lietuvoje bent dėl elementarių dalykų susikalbėti lietuviškai. „Viena moteris, ji yra farmacininkė, pramoko lietuvių kalbos ir įsidarbino vaistinėje. Kiek žinau, jai gerai sekasi. Ukrainietės moterys yra labai darbščios, labai stengiasi susirasti darbą ir sunkiai dirba. Daug kas išvyko į Vilnių, nes ten rusų kalba dar ganėtinai plačiai vartojama, taigi lengviau įsidarbinti. Utena mažas miestas, čia sunkiau, bet randa darbą ir čia – degalinėse, kavinėse, jei negali dirbti pagal turimą profesiją, nebijo įsidarbinti kad ir pagalbinėmis darbininkėmis“, – ukrainiečių darbštumu žavisi R. Draugelienė.
Kalbėdamos apie Ukrainoje vykstantį Rusijos pradėtą žiaurų karą V. Miškinienė ir R. Draugelienė sako, kad iš ukrainiečių girdimos istorijos joms primena, kodėl svarbu padėti Ukrainai: tam, kad greičiau baigtųsi karas, kad būtų išgelbėti tie, kuriuos dar galima išgebėti, kad karo pabėgėliai galėtų grįžti į gimtinę tam, kad visa tai nepasikartotų Lietuvoje.