Rasa MILERYTĖ
Tatjana (vardas pakeistas) į Lietuvą atvyko pirmosiomis karo dienomis, taigi Utenoje gyvena jau beveik pusantrų metų. Jaunos moters (35 m.) šeima išsibarsčiusi po pasaulį – tėvai ir jaunesnysis brolis gyvena Vokietijoje, o sesuo – Lenkijoje. Tatjana sako svajojanti vėl susitikti su šeima ir po karo vėl gyventi Ukrainoje, tačiau kol kas neturinti kur grįžti – namai, kuriuose augo nuo vaikystės, visiškai sugriauti.
Tatjana nuo pirmųjų dienų Lietuvoje stengiasi kabintis į gyvenimą čia: jau ganėtinai neblogai moka lietuvių kalbą. Tiesa, kalbėti dar kiek sudėtinga, tačiau supranta puikiai. Ji – grafikos dizainerė ir dirba su įvairiomis užsienio kompanijomis iliustruodama ir maketuodama leidinius. Į Uteną ji atvyko neplanuotai, nežinodama, kur sustos iš Ukrainos pabėgėlius vežantis autobusas.
„Buvo labai didelė sumaištis, nerimas. Pirmosios karo dienos. Artima draugė, paprašyta vyro, sutiko išvykti iš Ukrainos, nes buvo labai nesaugu. Bijojo viena, tad pasiūlė man važiuoti kartu. Jos vyras įsodino mus į autobusą, sakydamas, kad kai pasieksime saugią šalį, mums ten padės. Išvažiavome nežinodamos, ar pasieksim kelionės tikslą, ar mūsų autobusas nebus apšaudytas. Jei būčiau kelias dienas palaukusi, tikriausiai dabar būčiau su tėvais Vokietijoje. Arba – negyva“, – pasakoti savo istoriją pradeda Tatjana.
Moteris į Lietuvą atvyko neturėdama beveik jokių daiktų – tiesiog nespėjo jų susirinkti. Bet baisiausia, sako ji, buvo ne tai, kad važiuoja neturėdama nieko, ko gali prireikti gyvenimo pradžiai, o tai, kaip bus sutikta svečioje šalyje, ar pavyks įsilieti į svetimą bendruomenę. Taip pat neapleido nerimas dėl Ukrainoje liekančių artimųjų.
„Bijojau, kad Lietuvoje manęs ir kitų pabėgėlių nesupras, atstums mus. Šios baimės buvo be pagrindo. Sulaukėm labai daug pagalbos iš savanorių, iš kitų žmonių. Pirmasis mūsų sustojimas kelionės metu buvo Lenkijoje. Daug kas ten išlipo ir pasiliko. Mums draugės vyras buvo prisakęs vykti kuo toliau, iki paskutinio sustojimo, kad kaip įmanoma labiau nutoltume nuo karo“, – taip ji ir atsidūrė Lietuvoje, Utenoje.
Kartu su drauge iš santaupų išsinuomojo dviejų kambarių butą, geros valios žmonės padėjo pasirūpinti gyvenimo pradžiai reikalingais daiktais: indais, įrankiais, patalyne. Netrukus po įsikūrimo Tatjana pradėjo mokytis lietuvių kalbos. „Lietuvių kalba yra sunki, o kadangi dirbu užsienio įmonėse, ji man beveik nereikalinga, bet mokausi, nes manau, kad svarbu mokėti tos šalies, kurioje gyveni, kalbą. Besimokydama sužinojau, kad lietuvių kalba kur kas panašesnė į ukrainiečių nei į rusų kalbą. Pavyzdžiui, jūs turite žodį „daiktavardis“, o mes tai vadiname „daikto vardu“. Jūs turite žodį „veiksmažodis“, o mes sakome „veiksmo vardas“. Gaila, kad be pamokų mažai kur pasipraktikuoju kalbėti lietuviškai, bet bandau skaityti lietuviškas knygas, žiūriu filmus lietuvių kalba, kad labiau priprasčiau ir geriau išmokčiau“, – sako ukrainietė.
Draugės vyras, kuris juodvi įsodino į autobusą, šiandien yra dingęs be žinios.
Tatjana sako labai norinti būti kartu su šeima, tačiau negali palikti draugės Lietuvoje vienos, o tėvai iš Vokietijos negali atvykti į Lietuvą dėl kalbos barjero. Jie puikiai moka anglų kalbą, bet nėra tikri, kad Lietuvoje susirastų išsilavinimą atitinkantį darbą, o Vokietijoje jau turi ir darbą, ir gyvenamąją vietą. Taip pat ji norėtų ir grįžti į Ukrainą, tačiau nebėra kur grįžti.
„Visą vaikystę praleidau tuose pačiuose namuose. Pamenu, kaip ten su sese ir broliu žaisdavome slėpynių, karstydavomės į gatvėje augančius medžius, ten prabėgo pačios gražiausios dienos. Šie namai buvo sugriauti trečią karo mėnesį, į juos pataikė bomba. Ukrainoje likę draugai atsiuntė nuotraukų. Jausmas toks, lyg ir mane būtų kažkas sugriovęs. Su šeima kalbamės, ką darysime po karo. Norėtume grįžti į Ukrainą, susikurti naujus namus. Bet manau, kad tai įvyks negreit, karas bus sekinantis ir ilgas, kaip buvo su Krymu 2014 metais“, – apgailestauja Tatjana.
Utenoje, sako ji, gyventi ramu ir gera. Jai patinka tokie maži miestai, kur lėtesnis gyvenimo tempas. Be to, čia ji jaučiasi suprasta. „Žinau, kad yra daug žmonių, kurie galvoja, jog ukrainiečiai išvyko į kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo. Tai nestebina, nes ir pačioje Ukrainoje, ypač nekariaujančioje dalyje, yra žmonių, kurie, paveikti rusiškos propagandos, kalba tą patį. Tie žmonės nematė, kaip griūva jų namai, jiems nereikėjo laidoti artimųjų ir draugų, jie neprarado savo augintinių ir neišgyveno nerimo dėl be žinios fronte dingusių artimųjų, todėl nemanau, kad įmanoma pakeisti jų nusistatymą.
Utenoje man asmeniškai neteko susidurti su tokiais žmonėmis. Bendrauju su lietuviais ir jaučiu, kad jie palaiko ir supranta, domisi mūsų kultūra ir stengiasi supažindinti su savąja. Utenoje jaučiuosi kaip namuose, bet vis tiek labai ilgiuosi gimtųjų namų“, – atvirai kalba Tatjana.
Kalbėdama pie gimtinę ir pabėgėlės dalią, ji sako labiau norinti kalbėti ne apie tai, ką prarado, o apie tai, ką atrado. Vienas pozityviausių dalykų, kuriuos ji mato dabar, yra tai, kad Lietuvos ir Ukrainos kultūros suartėjo. Tatjana sako, kad Ukrainoje anksčiau mažai kas žinojo tokią šalį kaip Lietuva, visiškai nepažino jos kultūros, o dabar, kai šalys susivienijo, ukrainiečiams tapo įdomi Lietuva, kuri kadaise irgi turėjo gintis nuo Rusijos.
„Sužinojome, kad mūsų istorija yra panaši, kad turime bendrą priešą. Lietuvoje dabar išleidžiama nemažai ukrainietiškų knygų, o ukrainiečiai labai domisi lietuvių kultūra, menininkais – ir šių laikų, ir klasikais. Net yra sukurtas interneto puslapis, kuriame ukrainiečių kalba rašoma apie Lietuvos menininkus“, – Tatjana viliasi, kad tokia bendrystė neišnyks ir pasibaigus karui.
