Rasa MILERYTĖ
Nuo karo Ukrainoje pradžios prabėgo gerokai daugiau nei metai. Tarp žmonių vis dažniau pastebima tai, kas vadinama karo nuovargiu. Tačiau žmonės ir toliau lieka susitelkę, įsitraukia į padėti Ukrainai skirtas akcijas, remia Lietuvoje prieglobstį radusius ukrainiečius. Nusiteikimo padėti netrūksta ir tarp uteniškių. Čia nuo pat karo pradžios ukrainiečiams padeda savanoriai, verslininkai ir pavieniai asmenys.
Prieš kurį laiką Gabrielė feisbuke pasidalijo įrašu, kad jau džiaugiasi pirmuoju šių metų derliumi ir, nors daržovių nėra itin daug, mielai jomis pasidalytų su Utenoje namus radusiais ukrainiečiais arba kitais sunkiau besiverčiančiais žmonėmis. „Uteniui“ Gabrielė sakė, kad tai menka pagalba, bet iš tokių menkų dalykų galima nutiesti tvirtą pagalbos grandinę ir parodyti, jog palaikome ukrainiečių kovą. Jos manymu, padėti vis dar yra svarbu, nes, nors ne vienas Utenoje apsistojęs ukrainietis jau gyvena savarankišką gyvenimą, turi darbą, visgi patiria naujo gyvenimo pradžiai būdingų papildpmų išlaidų.
„Vienaip yra, kai daug metų gyveni tuose pačiuose namuose, turi nuolatinį darbą, ir visai kitaip, kai naujoje vietoje įsikūrei prieš pusmetį arba metus. Be to, mes, vietiniai, turime šeimas, artimuosius, kurių galime paprašyti pagalbos, o ukrainiečiai neturi nieko. Dažnu atveju tai yra vienišos mamos su vaikais“, – svarsto Gabrielė ir priduria, kad Lietuvoje esantys ukrainiečiai finansiškai remia Ukrainoje likusius artimuosius, aukoja šalies gynybai, tad bet kokia, kad ir mažiausia buities pagalba, padės jiems sutaupyti labai svarbių lėšų.
Renata pasakoja, kad Ukrainai padeda ne tik ji su vyru, bet ir judviejų vaikai. Aukoti įvairioms akcijoms ir oranizacijoms šeima pradėjo nuo pat karo pradžios. Klausimų, ar reikia ir kodėl reikia tai daryti, jiems nekilo. Renata sako, kad padėdami kartu ginamės nuo bendro priešo. Ji ir jos vyras nuo pirmųjų karo dienų stengėsi savo vienuolikos ir septynerių metų vaikams paaiškinti, kas yra karas ir kas jį pradėjo, kodėl Ukrainai tenka gintis, kodėl svarbu remti ir likusius kovoti, ir atvykusius į Lietuvą ukrainiečius.
„Vaikai, pamatę, kaip elgiamės mes, ir patys labai nori padėti. Pirmiausia jie patys pasiūlė paaukoti savo santaupas – taupyklėje laikytus pinigus, kuriuos gauna per gimtadienius ar tiesiog šiaip iš senelių, iš mūsų. Paskui jie ėmė siūlytis padaryti kokį nors gerą darbą, už kurį mes daugiau paaukotume Ukrainai. Pavyzdžiui, pasisiūlo suplauti indus. Šį darbą įvertinam kažkokia suma, tuos pinigus atidedam, o kai susidaro daugiau, paaukojame“, – pasakoja uteniškė.
Ji džiaugiasi, kad vaikų nereikėjo papildomai skatinti, dalytis gerumu jie panoro patys. Šis karas, įsitikinusi Renata, yra pilietiškumo pamoka vaikams. „Mūsų vaikai nuo mažų dienų mokyti, kad reikia padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Tarkime, kai parduotuvėse vyksta „Maisto banko“ akcijos, visda nuperkame produktų ir paaukojame. Vaikai buvo dar visai maži, o jau skatindavome juos tuos produktus patiems įdėti į aukų krepšelį. Tikriausiai tai darė jiems įspūdį, nes dabar jie patys pasisiūlė aukoti Ukrainai ir dar mums vis primena, kad reikia padėti. Manau, kad vaikai, kurie šitaip elgiasi, ateityje užaugs tikrai gerais žmonėmis“, – sako ji.
