Vytautas Kazela
Asta Motuzienė man visada yra moteris su kanklėmis. Dirbdama Užpaliuose ji sukūrė kanklininkų ansamblį „Pasagėlė“. Išvystė plačią ir gražią veiklą. Tiesa, beveik dešimt metų Asta dirbo Utenos kultūros centro direktore. Po to niekieno neverčiama išėjo iš darbo ir vėl pasinėrė į mėgstamą veiklą. Visas Astos gyvenimas yra muzika. Ji baigė Utenos muzikos mokykloje fortepijono klasę pas dabar jau šviesaus atminimo P. Aleknavičių ir I. Klimašauskienę. Apgalvotai, niekur nesiblaškydama įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą ir baigė chorinį dirigavimą. Dirbo Joniškyje, Panevėžyje. Ir dabar jau kelios dešimtys metų gyvena savo gimtuosiuose Užpaliuose. Net ir dirbdama Utenos kultūros centro direktore niekur nuo muzikos neatitrūko. Organizuodavo šventę „Skambantys kankleliai“, dainavo moterų chore. Paskui, susikūrus Lietuvos kultūros centrų vadovų chorui, dainavo jame ir iki šiol dainuoja.
Paklausta, kaip į jos gyvenimą atėjo kanklės, Asta trumpam nutyla, o paskui sako: „Kažkaip savaime. Iš kažkur sužinojau apie kanklių meistrą Juozą Lašą, tai buvo 1989–1990 metai. Tada ir atsirado didesnis susidomėjimas. Tūkstantį kartų buvau pas jį, daug kalbėjomės apie viską. Klausi, kokios buvo Lašo kanklės? Pagamintos su didele meile. Kiekvienas centimetras rankom sušildytas. Dabar galvoju, kad visos senųjų meistrų kanklės yra skambios. Ir tokių nebebus. Jiems tai buvo ne verslas, jiems tai buvo kvėpavimas, meilė, gyvenimas.“
Asta sako, kad „Pasagėlę“ užaugino iki šešiolikos metų ir išleido į gyvenimą. Dabar su kolektyvu dirba kanklininkė iš Anykščių, o ji pati važinėja dirbti į Anykščius.
„Mūsų „Pasagėlė“ irgi atsirado savaime. Vienu metų susirinko pulkas vaikų, kurie pirko kankles ir mokėsi kankliuoti. Su jais važinėjom pas Lašą, su jais darėm šventes ne todėl, kad reikia, o iš meilės. Gražiai paminėjom meistro 85 metų jubiliejų, dar skambiau jo 90-metį. Ir į kapinaites palydėjom su Užpalių kanklininkų muzika. Daug Užpalių vaikų išmoko kankliuoti. Koncertuojančioje grupėje buvo 25 kanklininkai. Važiavom per Lietuvą su Lašo kanklėmis. Per metus surengdavome apie dvidešimt koncertų. Paskui atsirado kanklininkų stovyklos. „Pasagėlė“ pelnė tada Lietuvos kultūros centro įsteigtą pirmąją liaudies ansamblių kategorijoje „Aukso paukštę“. Tai buvo kažkas neįtikėtino!“ – prisiminė A. Motuzienė.
Paklausta apie dabartinį gyvenimo etapą, Asta šypsosi ir sako: „Gyvenu labai gerai, labai įdomiai ir labai intensyviai. Tai tarsi „Pasagėlė 2“. Tada buvo darbas su vaikais, dabar su suaugusiais. Dirbu Anykščių kultūros centre. Mano kolektyvas – tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ – taip pat atsirado tarsi iš nieko. Tai 14 moterų ansamblis, kurio dalyvių amžius nuo 30 iki 60 metų su pliusu. Susikūrėm daugiau nei prieš trejus metus. Kankliuojame jau ne su J. Lašo, o su E. Virbašiaus kanklėmis. Pastarasis yra „prikišęs nagus“ ir prie „Pasagėlės“. Daug padėdavo patarimais, edukacijomis ir netgi stygomis.
Man siūlė darbą ir Utenoje, bet atsisakiau, nes su „Laumake“ man labai gera. Mes visos kankliuojam ir dainuojam. Dabar einam per Lietuvą su projektu „Kliudžiau kankles“. Projektas ne mano vienos sugalvotas, o mūsų visų. Pavyko gauti Kultūros tarybos finansavimą, todėl nori nenori turi tas veiklas vykdyti. Projektas susijęs su akmenimis, netradicinėmis erdvėmis ir bandymu pasigaminti akmenines kankles.
Akmenines kankles mes jau turime, jas galima derinti ir skamba jos visai kitaip nei įprastos, pagamintos iš medžio. Kankles gamino Vladas Bakšys, kuris turi įmonę „Akmens sala“, o pagrindinė jų produkcija – paminklai. Nemokėjome jokių pinigų. Mūsų buvo idėja ir brėžiniai. Kanklės sveria 8 kilogramus ir su jomis kankliuoti negali stovėdamas. Reikia atsisėsti, pasidėti ant kelių, o norint, kad geriau skambėtų, – ant stalo. Ten, kur mes važiuojame su šituo projektu, visur vežamės akmenines kankles. Aš apie jas pasakoju ir groju ne salėje, o atviroje erdvėje.
Koncertavome Molėtų rajone Kulionyse, prie Krokulės Užpaliuose, paskui Bitininkystės muziejuje Stipeikiuose. Pradedi kankliuoti, žmonės nuščiūva, nes jos skamba tyliau ir dusliau. Pagrojus perduodu per rankas, kad visi jas palaikytų ir pajustų. Kol vyksta renginys, tol kanklės ir eina per rankas. Dar koncertuosime Visagine birželio 30 dieną, Zarasų rajone akmeninėje Salako bažnyčioje liepos 14 -ąją ir baigiamasis viso projekto renginys vyks rugpjūčio 4-ąją Anykščių rajone, Niūronyse, Jono Biliūno tėviškėje.
Baigiamajame renginyje dalyvaus suaugusių kanklininkų ansambliai: Vilniaus „Kankleliai“, Skriaudžių kanklininkai, Vėžaičių „Jovaras“, Norkaičių „Saulėkalnis“ ir mūsų – Anykščių „Laumakė“. Šventėje bus ir folkloro, ir šokių kolektyvų. Tuose koncertuose, kurie vyksta vis kitame rajone, dalyvauja „Laumakė“ ir vietiniai kolektyvai. Ar tai būtų sutartinių, ar tai kanklių, ar teatro, ar folkloro šventė. Štai Molėtų rajone Dangaus šviesulių stebykloje, be „Laumakės“, koncertavo Molėtų kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Alsūnė“ ir unikali kanklininkė Goda Zdanavičiūtė, atliekanti visai kitokią muziką nei mes.
Prie Krokulės šaltino koncertavo „Laumakė“ ir Užpalių „Pasagėlė“, kuriai dabar vadovauja nuostabi anykštėnė Jolita Novikienė, ir „Žemyna“ su Dalia Šukiene. „Žemynos“ kankliavimas yra kosmosas! Stripeikiuose buvo bendras renginys su Ignalinos teatru ir Egidijaus Virbašiaus edukacija. Visagine koncertuos mūsų „Laumakė“ ir vietinis folkloro ansamblis „Krusnė“ bei kanklių duetas „Metanoja“. Gros profesionaliomis koncertinėmis kanklėmis, kurios labai skiriasi nuo mūsų etnokanklyčių. Salako bažnyčioje vėl koncertuosime mes, vietinis vaikų folkloro ansamblis ir Saulius Petreikis. Kodėl baigiamasis renginys vyks rugpjūčio 4-ąją Jono Biliūno tėviškėje? Rugpjūčio 4-oji yra J. Biliūno vestuvių diena. Ten pasakiškai graži erdvė ir nereikia jokio įgarsinimo.“