Rasa MILERYTĖ. Jau 15-ajį kartą įvyko Metų knygos rinkimai. Vilniaus knygų mugės metu per iškilmingą ceremoniją vasario 25 dieną buvo pranešta, kokios 2019 metų knygos skaitytojams patiko labiausiai. Poezijos kategorijoje geriausia knyga buvo išrinkta Vytauto Kazielos eilėraščių knyga „Alyvmedžiai“ (leidykla „Kauko laiptai“).
„Alyvmedžiai“ – 11-oji poeto knyga. Literatūros kritikai sako, kad šios knygos kalba išgryninta, stiprios eilėraščių pabaigos, originalumo suteikia žodžių rikiuotės. Pagrindiniai knygos motyvai – meilė, mirtis, senatvė, namų ilgesys, ryškus kalnų įvaizdis.
Jūsų knyga „Alyvmedžiai“ buvo išrinkta geriausia metų poezijos knyga. Kokie jausmai užplūdo sužinojus, kad esate laureatas? Man jau ne dvidešimt ir net ne trisdešimt metų. Nešokinėjau iš džiaugsmo. Aš daug laiko mokiausi gražiai ir oriai pralaimėti. Sužinojęs pasijutau sutrikęs. Laimėdamas tu sugadini nuotaiką kitiems keturiems autoriams ir šimtams jų gerbėjų. Man laimėjimas buvo patekti į penketuką. Bet kuri iš atrinktų knygų galėjo tapti nugalėtoja. Be didelės širdperšos būčiau pasveikinęs Giedrę Kazlauskaitę, Jurgitą Jasponytę, Vaivą Grainytę ar savo kraštietį Alvydą Šlepiką. Ar tikėjotės, kad skaitytojai taip įvertins „Alyvmedžius“? Nesitikėjau. Laimėjo knyga, kuri nebuvo kažkaip ypatingai reklamuota, o jos autorius nėra labai plačiai žinomas. Ir tai yra pats smagiausias dalykas šioje istorijoje. Ši sėkmė yra ne tik mano, bet ir leidyklos „Kauko laiptai“, leidėjo Viktoro Rudžiansko ir dailininkės Ingos Zamulskienės. Šių žmonių pastangomis knyga išėjo tokia, kokios aš norėjau ir kokią tuo metu galėjau parašyti. Kas, jūsų manymu, yra geras eilėraštis ir kas yra gera knyga? Ko reikia, kad skaitytojai ją išskirtų iš kitų? Panašų klausimą išgirdau ir per apdovanojimo ceremoniją. Norėjau atsakyti, kad eilėraštį pasveriu ir pamatuoju. Jeigu jis atitinka standartą, vadinasi, geras. O jeigu rimtai – tai turi pajausti. Jeigu tokio pajautimo nėra, tada gal geriau iš viso nerašyti. O skaitytojai atsirenka patys. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia – nuoširdumas. Nesvarbu, koks stilius, kokia forma, nesvarbu – tradicinis ar modernus. Metų knygos rinkimai apskritai vertinami nevienareikšmiškai. Kaip jūs manote, ar tokie rinkimai mums reikalingi, ar literatūros jie nesutapatina su sportu? Nesutapatina. Visų pirma į penketuką knygas atrenka iš profesionalų sudaryta komisija. Malonus yra skaitytojų dėmesys. Juk jiems, o ne kam kitam mes ir rašome. Su sportininkais čia nesupainiosi: pasiekę reikšmingesnę pergalę jie gauna nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių eurų premiją, juos prima Vyriausybė, Prezidentūra. Kiek žinau, Kultūros ministerija visiems keturiems laimėtojams „išžarstė“ net 2 tūkstančius eurų. Sakote, ne pinigai svarbu? Sutinku. Svarbiausia – požiūris. O tokie rinkimai reikalingi jau vien todėl, kad būtų girdima skaitytojų nuomonė. Koks jums buvo Metų knygos rinkimų laikotarpis? Susitikote su daug skaitytojų? Ar žmonės vaikšto į susitikimus su poetais? Jis nebuvo kažkaip ypatingai intensyvus. Man svarbiausia, kad turėjau keletą susitikimų gimnazijose. Mačiau jaunų žmonių akis ir jutau, kad jie mane supranta. Tai labai geras jausmas. Ypač geri prisiminimai iš Utenos Adolfo Šapokos ir Dauniškio gimnazijų. Abi gimnazijos buvo padariusios namų darbus. Sužavėjo Dauniškio gimnazijos grupė „Begėdžiai“, atlikusi keletą mano dainų. O tie, kuriems reikalinga poezija, į susitikimus ateina. Nereikia tikėtis, kad į susitikimą kaimo bibliotekoje ateis 300 žmonių. Ten jų tiek net negyvena. Ateina trisdešimt, ir tai yra gerai. Ne kartą įvairiuose interviu esate pabrėžęs, kad regionų kūrėjai yra užmiršti. Galbūt dabar pakeitėte nuomonę? Niekas nesikeičia. Retkarčiais pasitaikančios išimtys neatspindi bendrų tendencijų. Vilniaus ir likusios Lietuvos atskirtį mato ir šalies prezidentas. Gitanas Nausėda – pirmasis prezidentas, pradėjęs apie tai kalbėti. Kokie tolimesni jūsų kūrybiniai planai? Žinote, kaip būna su planais? Galiu pasakyti tik tiek, kad yra pluoštas naujų eilėraščių. Gal iki metų pabaigos susidėlios nauja knyga… Pavyks ją išleisti ar nepavyks, čia jau kitas klausimas.
KŪRYBA
*
gyvenimas baigias
kai mes
metai iš metų
valgydami
suvalgome šaukštus
pragulėtos paklodės
nugrimzdus viltis
atpažįsti mane
tai apgriuvus tvirtovė
tai tik sniegas ant pirštų
skylėta naktis
tik žiūriu iš toli
ir matau
kaip laukiniai žirgai
nušuoliuoja
kaip maldaknygę
užverčia
kunigo pirštai balti
*
pergalę švenčia
rožių spygliai
pragyvendami žiedus
mes žiūrėjom
į šiaurės pašvaistę
ir verkėm ilgai
pažadėti nakties
traukiniai
išsiveš mūsų kūnus
liks
švytėjimas sielos
akyse tobuli vaizdiniai
*
ieškojau tavęs
nerasdamas pirštų
sugniaužti
kalnuose kilo vėjas
nešiodamas debesų
draiskanas
šniokštė lietus
tavo plaukus sulijo
nubėgo kaklu
moterie mano
vienintele
man pasiųstoji
laikas lieka
vienintelis argumentas
prieš mus
*
kažkodėl negalėjau
iš čia išvažiuoti
gatvės apsisuka
ir grįžta į centrą
vėjas ir rūkas
neveikianti navigacija
varnos ant stogo
užkimo lietum
glostau tavo pirštus
kurie neveda niekur
šnabždi: pasilik
dar ne laikas
daugiau jau nebūsim kartu
*
Neatlaikėm
Gavom daugiau
Negu buvo žadėta
Nežinojom ką veikti toliau
Išgąsdintas ežeras
Pakilo ir nutūpė tarp miškų
Mes turėjome dar išgyventi
Septynias pajuodusias vasaras
Septyni juodi karoliukai
Tarp pirštų keliavo ratu
Paskui prasidėjo
Ilgi nesibaigiantys panikos
priepuoliai
Tik kregždės kirpo ir siuvo
aukštybėse
Tik praskrisdamas varnas
Palietė veidą sparnu
*
Degtukas
Turi būti sausas ir plonas
Kaip ir eilėraštis
Daugiažodžiai šakoti
eilėraščiai
Pradreskia burną
įstringa tarp šonkaulių
būna kvėpuoti sunku
skaitant prasideda dusulio
priepuoliai
bandau kažką prisiminti
bet visada kaip užkeikta
pradedu ir pamirštu
nemoku papasakot
buvo praėjo
ledas ant balų tarp pirštų lietus
turiu dar vieną išprakaitavusią
vasarą degtukas sudega
apdegindamas mano pirštus
*
čia tik maro
kapinės juodos
be ugnies
nušuoliuoja
pro šalį raitelis
ir pradingsta tamsoj
ar matei
tuos kur grįžo iš karo
ar matei jų akis
ten taip tuščia
ir šalta net gelia
ten joks daigas
daugiau neprigis
