Romaldas Zabulionis – tikras aukštaitis „iš pa Utenas“, vyžuoniškis. Po Aukštaitijos dangumi skleidėsi pirmieji jo kūrybinio talento daigai. Išleido keletą prozos knygų. Rašo poeziją. Realistinis stilius slepia jausmingą santykį su gyvenimu, norą matyti rutinos įtraukto ir sužaloto žmogaus pastangas išlikti, išbūti, ištverti, pakilti. Neseniai peržengęs 70-ąjį metų slenkstį, jaučiasi kupinas kūrybinių minčių ir idėjų.
Neramiai ošė medžių viršūnės. Dangaus skliautu riedanti mėnulio pilnatis pažvelgė į miško keliukų sankryžą. Visai šalia pūpsojo iš kirtavietės suvežtų rąstų rietuvė. Ant sumintų aviečių bei dilgėlių stambų, norėdamas sugaudyti savo kūno bei šalia gulėjusio ir per dieną saulės šildyto eglės kamieno šilumos likučius, į kamuolį rietėsi darbinius rūbus vilkintis vyriškis. Be mėnulio, į žmogelį, geidžiantį nugrimzti į šiltesnį miegą, didelio kelmo šešėlyje atsirado ir įsistebeilijo dvi žalsvos akys. Po truputį pradėjo blėsti rugpjūčio nakties žvaigždės, pilnatis pariedėjo tolyn ir prisislėpė už ankstyvo ryto miglos užuolaidos. Iš iškirsto miško kvartalo plynės padvelkė vėsa. Ant sausos vienišo uosio šakos plunksnas šiaušė ir vėl glaudė jauniklis pelėdžiukas. Žmogaus pavidalas pravarde Keistukas sustenėjo ir bandė pakilti nuo savo vargano lizdo. Sekėsi sunkiai. Jau tris kartus buvo ant keturių, bet kai tik pabandydavo atsistoti ant dviejų, nenugalima jėga sverdintį kūną vėl parblokšdavo ant žemės. Gal tik už pusvalandžio pavyko atsisėsti ant gulinčio medžio kamieno. Dar už pusvalandžio klaikią sausrą burnoje pabandė suvilgyti gilioje miškovežio ratų provėžoje telkšojusiu drumstu lietaus vandeniu. Nedaug tepalengvėjo. Pabandė prisiminti, kaip jisai čia atsikliuvo. Visą savaitę dirbo miško kirtimo darbuose. Ten, kur neįvažiuodavo technika, nupjaudavo medį benzopjūklu, vėliau ant kamieno užnerdavo ilgus plieno lynus ir traktoriumi ištįsdavo jį arčiau rietuvių. Vakarais rinkdavo storesnes medžių šakas, viršūnes, lūženas, visokiausias nuopjovas ir kraudavo į traktorinę priekabą. Dažnai priekabos viduryje paslėpdavo ir kelis padoresnius rąstelius. Nuvežę į kaimus parduodavo, gautą pinigėlį parduotuvėje keisdavo į pigesnę degtinėlę. Dirbo ne vienas, o keturių žmonių grupelė. Vakarinį uždarbį dalindavosi po lygiai, bet ne visi jį konvertuodavo į alkoholį. Tik jis beveik visada viską palikdavo parduotuvės kasoje įsigydamas kuklaus užkandžio ir arielkėlės. O vakar prigėrė jau iš ryto. Bendradarbiai vis prašė eiti namo arba pailsėti. Nesišlaistyti klupinėjant po kirtavietę. Jisai nieko nenorėjo klausyti ir vis šmėžavo šalia griūvančių medžių ar burzgiančių mechanizmų. Brigados vyresniajam trūko kantrybė ir jis, norėdamas išvengti nelaimingo atsitikimo ar netikėtai užvažiavusios valdžios dėmesio, pavežė jį į atokesnę kirtavietę, kur jokie darbai nevyko, ir, išstūmęs iš pikapo, paliko jį prasiblaivyti. Darbdaviai jį pakentė ir neatleido iš darbo dėl to, kad niekada neprieštaravo dėl bjauresnių užduočių, dėl darbų per išeigines bei niekada neprašė atostogų… Kažkiek numigęs Keistukas bandė grįžti į darbo vietą, tačiau tik paklaidžiojo ir, nugriuvęs kitoje rietuvės pusėje, užmigo sunkiu girto miegu. Namiškių jisai neturėjo. Tėvams iškeliavus anapus saulės, liko vienas kaip pirštas. Kažkur turėjo būti pusbrolių, pusseserių, bet vis galvojo, kad kada nors susitiks. O tas kada nors labai neskubėjo. Moterims irgi laiko neturėjo, o gal tankiau jų gėdijosi dėl savo gyvenimo būdo. Labai mažai kalbus, pusamžis, pražilusiais smilkiniais, gunktelėjusiais pečiais, padžiūvęs žmogus gyveno vienas. Tėvų trobelė po truputį smego į žemę. Pamatai ir apatinių rąstų vainikas prašėsi remonto. Kartais jis įsižiūrėdavo, ką reikėtų neatidėliojant patvarkyti, bet, apmaudžiai mostelėjęs nudirbtų rankų plaštakomis, laukdavo kitos dienos, kad galėtų eiti į darbą, vakare išgerti, užsimiršti. Dienos buvo vienodos ir panašios viena į kitą kaip suverti rožančiaus karoliukai. Ryto vėsa lindo po nestorais apdarais, prišaukdama drebato muziką, kurios trumpus akordus sugrodavo drebantis smakras ir dantys. Reikėjo eiti. Tik į kurią pusę, niekaip nesumojo plyštanti nuo pagirių galva. Jau kažkurį kartą sėdosi ant to pačio rąsto ir nežinojo, ką daryti. Nebetverdamas savam kailyje atsisegė ir išsivėrė kelnių diržą. Dar už keliolikos minučių tą diržą pamirkė provėžos balutėje ir įsižiūrėjo į kitoje keliuko pusėje stūksančią vešlią ir slėpiningai šakas nuleidusią eglę… Staiga Keistukas, kaip elektros krečiamas, sudrebėjo. Didelę tylą sudrumstė gailus katino kniauktelėjimas. O po kelių akimirkų jo kailis ir uodega pradėjo glaustytis apie kojas. Diržas iškrito iš rankų. Pasilenkęs paėmė tą gyvūnėlį ir vėl sėdosi ant rąsto. Martyšius iškart įsitaisė ant kelių, susisuko į baronką ir murkdamas ėmė kažką pasakoti. Nors Keistukas nesuprato, kad murklys pasakoja, kaip susirado gaspadorių, ir, tupėdamas prie kelmo, visą naktį jį saugojo. Pijokėlio neramiai besidaužančią širdį sugnybo giliai smelkiantis kaltės jausmas. Prisiminė, kaip po kelių dienų darbų ir girtavimo grįžo namo, užuodęs bjaurų kvapą po virtuvės stalu pamatė, kad ten Martyšius nemažai pripaškūdino. Perpykęs čiupo kaltininką už pakarpos, įsimetė į maišą ir, susistabdęs pakeliui važiuojantį sunkvežimį, paliko Martyšių peliauti gūdžios girios viduryje. Tik dabar suprato, kad kaltas buvo jis. Negalima gi palikti ilgam laikui uždaryto be jokios priežiūros gyvūnėlio. Kaip ir prašydamas atleidimo, sugrubusia ranka paglostė katinėlį, tas iš karto sumurkė garsiau. Ir Keistuko viduje kažkas persivertė. Suprato, kad ir nors labai labai mažai, kažką turi ir jis, yra reikalingas… Sukrūpčiojus pečiams ašaros pradėjo vilgyti skruostus. Beglausdamas katiną prie krūtinės pakilo ir pradėjo žingsniuoti link besidriekiančių tekančios saulės spindulių. Šįvakar parduotuvėje kaip įprasta nužvelgė alkoholio butelių lentynas, bet atsiduso ir paprašė stiprios arbatos, duonos, sviesto, silkių, šaldytų koldūnų bei šyptelėjęs dar nupirko ir pigesnės dešros… Pardavėja aukštai kilstelėjo antakį ir žvilgsniu palydėjo Keistuką iki durų. Praėjo pora savaičių. Martyšiaus kailis pradėjo blizgėti ir tai liudijo, kad jo gyvenimas pakrypo į gerą. Be pigios dešros pusryčiams, vakarienei, nupėdinęs pas apvalutę našlę Stefaniją, gaudavo ir šviežio pieno šukelę. Nes ji pastebėjo, kad jos patvartėje pelių medžioklis retai be laimikio į savo kiemą spūdina. Į Keistuko makaulę pasibeldė nekantri mintis: „Gal laikas jau įkalti?“ Paklausė pats savęs ir suokalbiai nusišypsojo. Lygtai kažką nugirdęs Martyšius liuoktelėjo ant lovos, pamaigė letenėlėm šeimininko pilvą ir, ant jo susisukęs, pradėjo murkti savo nepabaigiamą sakmę. Keistukas liko namuose ir užsidūmojo. Sunkiai beprisiminė, kada buvo tiek ilgai blaivas. Gal tik po mamos laidotuvių… O kas gi sustabdė dabar. Katinas? Užknista, varginga buitis? Mirties baimė? O gal, kai širdis šaukėsi pagalbos, Tas, kuris aukštai, pasiuntė greitosios pagalbos sanitarą Martyšių? Bet nelabai čia yra apie ką filosofuoti, svarbiausia, kad šiandien blaivas ir yra noras nepradėti gerti. Dar po poros savaičių vakarop, nesurasdamas savo vienintelio gyvūnėlio, užėjo į Steputės kiemą ir pamatė Martyšių, tupintį šalia gryčios slenksčio prie puodynės šukės. Tas prausėsi snukutį, mat norėjo būti gražesnis ir labiau patikti karvės šeimininkei, kad toji nesumažintų pienelio porcijos. – Labas, Karoli. Keistukas krūptelėjo iš netikėtumo. Pirmiausia, kad nepastebėjo siauru slyvyno takeliu atėjusios Steputės, o svarbiausia, kad labai seniai girdėjo savo tikrą vardą… Pastebėjęs sunkų kibirą ištemptoje šeimininkės rankoje, paėmė jį ir panešė iki pasienyje išsitiesusio ilgo ir plataus suolo. Po akimirkos šio žmogaus gyvenimas pradėjo skaidrėti ir virsti iš pilko į spalvotą…
2022-ųjų ruduo
