Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Utenos žydus gelbėjo ir valstiečiai,
ir odontologės, ir vienuolės

Rasa MILERYTĖ

Holokaustas – vienas didžiausių sukrėtimų pasaulio istorijoje, palikęs ryškų, skausmingą pėdsaką ir Lietuvoje. 1941 m. vos per du mėnesius Utenoje ir apylinkėse nužudyta per 8000 žydų. Skaičiuojama, kad Lietuvoje buvo nužudyta 143 000 žydų. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu visame pasaulyje žuvo apie 6 milijonus žydų. Neabejotina, kad prie nacių inicijuoto Holokausto prisidėdavo ir vietiniai gyventojai – skųsdami, padėdami sulaikyti ir netgi tiesiogiai dalyvaudami žudynėse, padėdami naikinti nusikaltimo pėdsakus. Tačiau šiame kontekste būtina kalbėti ir apie tuos, kurie žydus gelbėjo.

Kiek iš tiesų buvo Pasaulio tautų teisuolių iš Utenos?
Ne žydų kilmės asmenys, gelbėję žydus Holokausto metu, vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje. Pasaulio tautų teisuolių duomenų bazėje (anglų kalba) pagal vietovę „Utena“ yra registruota 16 asmenų, gelbėjusių žydus: Stefanija Eigelytė; Marcelė Galvonaitė; Ona Janonienė (Zvironaitė), jos sūnus Jonas Janonis, dukros Vera Lelienė, Genovaitė Sukienė; Veronika Kalinkienė; Juozapa Kibelaitė; Kazimieras Rudėnas ir Veronika Rudėnienė (Kraujelyte); Jonas Statauskas ir Stasė Statauskienė; Elžbieta Svilienė; Rachelė Vitkauskienė ir jos sūnūs Povilas Vitkauskas bei Juozas Vitkauskas.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis sąrašas nėra visiškai tikslus. Bendrame sąraše Pasaulio tautų teisuolės vardą turinti Elena Umbrasienė įregistruota kaip Kauno gyventoja, tačiau nagrinėdami Utenai priskirtų gelbėtojų biografijas randame, kad Elena Umbrasienė iš tiesų gyveno Molėtų rajone, kurį laiką slėpė Kaune gyvenusio brolio pas ją atvežtus žydus, o vėliau dėl saugumo šiuos žydus priėmė Rachelė Vitkauskienė ir jos sūnūs. Galbūt atlikus išsamų šio ilgo sąrašo tyrimą rastume daugiau klaidingai įregistruotų žmonių.
Neabejotina, kad yra daugybė žydų gelbėjimo atvejų, apie kuriuos niekada nebuvo pranešta. Į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.

Rizikavo savo gyvybėmis
Anykštėnė Veronika Kalinkienė (Misiūnaitė) karo metais su mama ir seserimi gyveno privačiame name prie žydų kapinių. Vieną 1941 m. rugsėjo rytą tvarte netoli namų ji rado sužeistą žydų berniuką vardu Motl Kuricki. Moteris suprato, kad berniukas išgyveno praėjusio vakaro žudynes. Žinodama, kokia bausmė gresia už pagalbą žydams, nepaisydama grėsmės ji atnešė jam maisto, vandens, gydė žaizdas, parūpino drabužių. Atgavęs jėgas M. Kuricki nusprendė prisijungti prie okupantų Raudonosios armijos ir atkeršyti naciams už nužudytą šeimą. Deja, buvo paimtas į vokiečių nelaisvę ir išvežtas į getą. Jam pavyko išgyventi nežmoniškomis sąlygomis ir išvykti į JAV. 1996 m. jis apsilankė Lietuvoje ir susitiko su savo gelbėtoja V. Kalinkiene (Misiūnaite).
Deja, ne visiems gelbėtojams pavyko išvengti nacių bausmių. Našlė Rachelė Vitkauskienė su sūnumis Povilu ir Juozu nuo 1943 m. vasaros slėpė žydą Izaoką Judelevičių. 1944 m. birželį vokiečiai atliko kratą moters sodyboje ir aptiko I. Judelevičiaus slėptuvę. Povilas, Juozas ir Izaokas buvo suimti. Žydas buvo išsiųstas į Panevėžio kalėjimą, o jo gelbėtojai buvo sumušti ir įkalinti Utenoje. Abiem broliams paskirta mirties bausmė.
Visgi jiems pasisekė pabėgti iš kalėjimo, slepiami draugų ir giminaičių, jie išlaukė, kol naciai buvo išvaryti iš Lietuvos. Išgyveno ir I. Judelevičius: iš Panevėžio buvo išsiųstas į Šiaulius, o paskui išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą su paskutiniais geto kaliniais. Po išsivadavimo I. Judelevičius keletą metų praleido Lenkijoje, vėliau imigravo į Izraelį.

Gelbėjo ir paprasti valstiečiai, ir vienuolės
Įdomu pasižvalgyti po Pasaulio tautų teisuolių iš Utenos apskrities biografijas. Jose atsiskleidžia, kad žydus gelbėjo įvairių profesijų, įvairios visuomeninės padėties atstovai. Juozapa Kibelaitė buvo vienuolė. Utenoje ji vadovavo Katalikų bažnyčiai priklausiusiems vaikų globos namams. 1941 m. pabaigoje į globos namus ji priėmė trejų metukų žydų vaiką Aleksandrą Šneiderį. J. Kibelaitė drauge su už tiekimą atsakinga vienuole Stefanija Eigelyte užregistravo berniuką lietuvišku vardu. Globos namuose Aleksandras išbuvo iki okupacijos pabaigos 1944 m. vasarą. Po karo jį pasiėmė tėvai ir visa šeima išvyko į Izraelį.
Elžbieta Svilienė Pasaulio tautų teisuole pripažinta 2006 m. Jos dėka buvo išgelbėta žydė paauglė Gita Judelevič. Gydytoja odontologė gyveno Utenoje, o šalia Utenos, Alaušo ežero pakrantėje, turėjo privatų namą, kur su šeima dažnai leisdavo savaitgalius. 1943 m., vėlyvą rudenį, į šiuos paežerės namus buvo atvežta žydė iš Kauno G. Judelevič. Merginos kilmės E. Svilienė neatskleidė net savo šeimai, pristatė merginą kaip rusę našlaitę. Gita atgal į Kauną grįžo 1944 m. vasarą, artėjant frontui. Elžbieta su sūnumi Edvardu emigravo į Lenkiją ir ryšys su Gita nutrūko.
Nuotraukos iš Pasaulio
tautų teisuolių duomenų bazės