Rasa MILERYTĖ
Eglė Ramoškaitė – jaunosios kartos rašytoja, kurianti paaugliams. Gimė 1988 m. Utenoje. Studijavo teisės mokslus, vėliau, susidomėjusi paauglių literatūra, gilinosi į kūrybinį rašymą įvairiuose seminaruose, Talino universiteto vasaros mokykloje, baigė paauglių literatūros rašymo kursą Oksfordo universitete.
Kaip rašytoja ji debiutavo 2018 m. su knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“. 2021 m. skaitytojams pristatė antrąją knygą – „ne tik geri, ne tik blogi“. Pastaroji – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laureatė. 2022 m. išleista trečioji rašytojos knyga – „Draugystė mainais“, kurios veiksmas vyksta Utenoje.
Augote Utenoje. Kaip pamenate savo vaikystę?
Pamenu daug gamtos, tokios didingos, prieš kurią jautiesi maža. Ne nereikšminga – ne, tiesiog fiziškai maža, nes upės atrodė begalinės, pievos irgi be aiškios pradžios ir aiškios pabaigos. Pirmus septynerius gyvenimo metus praleidau Aukštakalnyje. Atrodytų, daugiabučių kvartalas, bet prisiminimuose ryškiausiai pasilikęs kažkoks medis, ant kurio šakų supdavomės. Vadinome gluosniu, nors esu tikra, kad ten buvo visai ne gluosnis. Po to persikrausčiau į K. Ladygos gatvę – šalia „Saulės“ gimnazijos, tą laiką irgi prisimenu kaip itin gamtišką – visada lauke (bet kažkodėl atsimenu tik vasaras – o ką veikiau likusius devynis mėnesius?).
Nežinau, kodėl man taip įstrigusi gamta. Gal dėl to, kad dabar didžiąją laiko dalį leidžiu tarp sienų – namų, darbų, kino teatrų ir kitų dėžučių, kuriose kažkas vyksta ir ko dalimi jaučiuosi. O gal dėl to, kad laisvė man visada buvo milžinų dydžio vertybė, kuri vis dar yra apie tas begalines pievas, o ne apie galėjimą sau leisti skirtingų dydžių dėžutes.
Kalbant apie jausmą – jis įvairus. Nėra taip, kad dažnai sėdžiu ir galvoju apie vaikystę, bet prisiminimai, būna, išnyra patys: su kuo nors kalbant, pamačius ar užuodus ką nors pažįstamo, iš praeities. Kartais prisimenu, kaip žiemą prišalo lūpa prie karstyklių, kartais – kaip apsivilkusi tautiniais rūbais mergaičių tualete bandau pati susirišti kasytes, nes kažkodėl mama negalėjo ateiti į šokių pasirodymą, kartais ilgus vakarus su draugais žaidžiant beisbolą, o kartais, kaip tie draugai manęs kažkur nepakvietė. Bet man vaikystė, paauglystė – tai tas laikas, į kurį kartais taip norisi sugrįžti, kad net fiziškai suskausta.
Koks šiandien jūsų santykis su Utena?
Kai mokiausi dvyliktoje klasėje, persikraustėme prie Nemeikščių užtvankos. Ko gero, tada ir pradėjau tolti nuo Utenos. Po metų išvažiavau studijuoti į Vilnių, kuriame ir pasilikau, pas tėvus sugrįždavau ne taip jau dažnai, ne kiekvieną savaitgalį – visi draugai buvo Vilniuje, o namais, į kuriuos sugrįždavau, tapo Nemeikščiai.
Grįždavau praleisti laiko su šeima – į pačią Uteną jau retai beužklysdavau, retai beužklystu ir dabar, juo labiau kad mano prisiminimų Utena jau vargiai beturi ką bendro su dabartine. Bet žinot, kas įdomiausia? Išliko jausmas. Tarsi galima keisti miestą kiek nori – išgražinti miškelį už „Taurapilio“, renovuoti pastatus, užtepti senus grafičius blizgančiais baltais dažais, bet kažkur po visais šitais pagražinimais vis dar yra ta senoji Utena. Mano Utena. Kiekvieną kartą, kai važiuoju pro A. Šapokos gimnaziją, atrodo, girdžiu, kaip bėgdamos penktą ratą stadione su draugėmis vis dar juokiamės.
Jūsų trečiosios knygos „Draugystė mainais“ veiksmas vyksta Utenoje. Kas pastūmėjo rašyti šią knygą?
„Draugystė mainais“ atsirado labiausiai dėl šviesos ilgesio. Mano pirmosios dvi knygos („Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ ir „ne tik geri, ne tik blogi“), kurios yra skirtos vyresniems paaugliams, liečia skaudžias temas – mirties neišvengiamybę, vienišumą, patyčias, depresiją. Rašant man nepavyksta atsiriboti nuo emocijų, nuo to, ką išgyvena veikėjai, – aš ir pati jaučiu, pati išgyvenu, nes tik įsijautusi į veikėjų būsenas galiu atskleisti jas skaitytojams. Ir žinot, rašyti skaudžius dalykus ir tame kapstytis gerus dvejus metus be sustojimo (daugmaž tiek užtruko kiekvienos knygos rašymas) nori nenori paveikia.
„Draugystę mainais“ pradėjau rašyti tarpeliuose, kai rašydama „ne tik gerus, ne tik blogus“ pajausdavau, kad nebegaliu, kad reikia šviesos. O tada pradėjau galvoti, kurgi man tos šviesos gauti. Ieškojau prisiminimuose tokio laikotarpio, kai daugiausiai juokiausi, kas dabar atrodo juokingiausia, kas šildo: Utena, 2001-ųjų vasara. Apie tai ir yra „Draugystė mainais“.
Esate rašytoja, tačiau studijavote teisę. Kas įkvėpė rinktis tokias studijas?
Su teise mano istorija buvo ne visai standartinė. Buvau vaikas, kuriam gimnazijoje sekėsi, – visų dalykų 10-ukai, aš netgi mokiausi realinio profilio klasėje (tuo metu dar buvo profiliavimas). Man nebuvo jokio skirtumo, kur stoti, žinojau, kad su mokslais nebus problemų. Humanitariniai dalykai man buvo artimesni, bet tėvai, senesnių pažiūrų žmonės, vis sakydavo, kad yra teisė, medicina, ekonomika, – štai kokius mokslus galėčiau rinktis. Visgi pagrindinis faktorius, kodėl įstojau į teisę, buvo kitas.
Besimokydama Utenoje buvau labai aktyvi, dalyvavau daugelyje veiklų, ypač jaunimo organizacijų veiklose, viena iš jų – „Apskritasis stalas“. Su bendraminčiais būdavau deleguojama į Lietuvos jaunimo organizacijų suvažiavimus „Lijot“. Ten sutikdavau daug žmonių, o geriausiai sutardavau su teisės studentais. Juos geriausiai suprasdavau, su jais būdavo lengviausia susikalbėti. Galbūt todėl nuo kokių 15 metų vis pagalvodavau, kad galėčiau studijuoti teisę. Paauglystėje kitų žmonių įtaka ir žinojimas, kad kažkur būsi suprastas, yra labai svarbu. Taip ir atsidūriau teisėje.
Kažkuriuo metu pajutote, kad teisė nėra jūsų gyvenimo kelias ir norite susitelkti tik į literatūrą?
Kad teisė ne mano kelias, pajutau vos įstojusi į universitetą. Labai daug tikėjausi iš studijų, bet jos man visiškai nepatiko. Viskas buvo labai sausa, neradau bendros kalbos su žmonėmis, su kuriais mokiausi. Be to, bakalauro studijų metu įvyko daug skaudžių dalykų asmeniniame gyvenime – šeimoje, meilės santykiuose.
Visgi baigiau universitetą, nes esu iš tų žmonių, kurie nemeta pradėtų dalykų. Be to, man atrodo, kad negali sakyti, jog kažkas tau tikrai nepatinka, kol neišbandei to iki galo. O gal po bakalauro bus įdomiau? Tad įstojau į magistrantūrą, baigiau bioteisės studijas. Studijų programa buvo įdomi, bet tuo metu Lietuvoje nelabai buvo darbo, susijusio su bioteise. Nuklydau į civilinę teisę, dirbau su skyrybų bylomis. Sekėsi gerai, bet jaučiau, kad kažko trūksta.
Kurį laiką padirbau civilinės teisės srityje, paskui dirbau su viešaisiais pirkimais Lietuvos geležinkelių dukterinėje įmonėje. Kai buvau 24–25 metų, mano aplinkoje atsirado daug žmonių, dirbančių reklamos, komunikacijos srityse. Tuomet supratau, kad tai irgi yra darbas ir kad būtent toks darbas domina mane. Pradėjau dirbti komunikacijos srityje. Ir tuo pačiu metu supratau, kad norėčiau kurti literatūrą. Baigiau įvairius mokymus, visai neseniai baigiau Oksfordo universiteto nuotolines knygų paaugliams rašymo studijas.
O dabar dirbu rinkodaros vadove Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete.
Kokias temas jums svarbu nagrinėti knygose?
Kiekviena knyga turi savo specifiką, siužetą, savo temas, bet man labiausiai norisi kalbėti apie tai, apie ką jauniems žmonėms nėra įprasta kalbėti tarpusavyje. Pamenu, kad ir pati apie jausmus kalbėtis su draugais pradėjau labai vėlai. Tikiu, kad tikrai ne visi paaugliai turi su kuo pakalbėti apie tai, ką jaučia, gal jie dar ir nemoka apie tai kalbėti. Žinau, kaip sudėtinga, kai neturi kur išreikšti jausmų, tad noriu rašyti knygas, į kurių veikėjus paaugliai galėtų jaustis panašūs. Galbūt skaitytojui taps lengviau žinant, kad jis ne vienas toks.
Pavyzdžiui, knygoje „ne tik geri, ne tik blogi“ kalbu ne tik apie tuos, iš kurių tyčiojamasi, kas yra įprasta literatūroje, bet ir apie tuos, kurie tyčiojasi ir kodėl tai daro. O pirmojoje mano knygoje jaunam žmogui kalbama apie tai, kad jis irgi mirs, ir galbūt netgi greitai. Visada norisi atrasti tokį kampą, kuris dar nepaliestas.
Kuo jums įdomi vaikų ir paauglių literatūra? Ar pati skaitote tokias knygas?
Skaitau labai daug paauglių literatūros, nes knygos suaugusiems neturi tokio juoda-balta momento, kurio ieškau knygose. Man atrodo, kad knyga yra vertinga tiek, kiek gali ją pajausti, susitapatinti, o kad tai būtų lengiau, emocijos turi būti parodytos kuo ryškiau. Ne tiek svarbu knygos siuežtas, kiek tai, ar pajauti jos siunčiamas žinutes.
Kita priežastis, kodėl vis dar skaitau knygas paaugliams, yra ta, kad tai, kas aktualu paaugliams, kas jiems skauda, yra taip pat aktualu ir suaugusiems. Mes einame pas terapeutus, ieškome asakymų, kodėl taip jaučiamės, ir daugelis terapeutų sako, kad buvo kažkas neišjausta, neiškalbėta vaikystėje ir paauglystėje. Kartais skaitydama paaugliams skirtas knygas pradedu galvoti, kad išgyvenu lygiai tą patį, ką pagrindinis veikėjas. Knyga yra tokio stiprumo terapinė priemonė, kokios gal niekada nerastum terapeuto kabinete.
Ar tiesa, kad šiuolaikinė paauglių karta neskaito knygų?
Šmeižtas. Jie skaito labai daug. Tiesiog jiems reikia skaityti labai daug privalomos literatūros ir ne visiems lieka laiko kažką skaityti savo malonumui. Kai kurie randa laiko, bet daugelis jaunų žmonių nori ir išeiti su draugais, ir pasižiūrėti filmą, ir nueiti į būrelį, dar kažką nuveikti. Tačiau važinėdama į mokyklas pristatyti savo knygų sužinau, kad jie tikrai skaito.
Ko reikia knygai, kad ji sudomintų jaunąjį skaitytoją?
Tai yra labai platus klausimas. Manau, kad pirmiausia reikia gerai sukalto siužeto. Taip pat veiksmas turi vystytis greitai. Dabartinė paauglių karta sunkiai sukoncentruoja dėmesį, juos supa labai daug informacijos, tad reikia, kad knyga nebūtų perkrauta – tuomet skaitytojas gali susitapatinti su personažu, suprasti jo problemas, susidraugauti su juo. Susitapatinimo momentas yra itin svarbus. Taip pat reikia naujumo, kad knyga liestų tokį kampą, apie kurį nėra labai daug informacijos.
O ko reikia knygai, kad ji sudomintų jus?
Nėra vieno tokio punkto. Kai kurias knygas skaitau todėl, kad jos labai gerai parašytos. Pastaruoju metu sudėtinga rasti laiko skaitymui, bet skaitau knygą „Mažas gyvenimas“ (tai jau ne paauglių literatūra), ši knyga kelia daug emocijų, minčių, o tai – didelė vertybė.
Kartais patraukia tos knygos, kurios išsiskiria geru siužetu. Man reikia, kad būtų įdomu. Turiu norėti versti puslapį po puslapio ir sužinoti, kas bus toliau.
Ko labai nemėgstu – tai trumpų kapotų sakinių. Tokie sakiniai trukdo įsijausti į knygą, o įsijautimas man labai svarbus faktorius. Knyga gali būti parašyta pusėtinai, bet jei aš pajaučiu tą veikėją, jei jis atliepia mano išgyvenimus, tai tokia knyga mane sudomina.
Gal galite pasidalyti artimiausiais kūrybiniais planais?
Šiuo metu bandau priprasti prie naujo darbo – naujo ritmo, naujų žmonių, bet jau jaučiu, kaip man trūksta rašymo, ir mėginsiu prie jo sugrįžti. Kurį laiką nerašiau, vis pritrūkdavo laiko, tad nutariau atidėti rankraštį, nes jei nerašau nuolat, tai labai sunku grįžti prie teksto, ilgai užtrunku, kol viską perskaitau ir prisimenu, kas buvo parašyta.
Esu įpusėjusi vieną knygą ir turiu daug minčių, ką rašyti toliau. Pagal tai, kaip ši knyga dabar konstruojama, ji bus skirta 9–12 metų vaikams, gal kiek vyresniems. Iš dalies tai bus fantasy žanro knyga, tokio žanro knygos dar nesu parašiusi. Ją parašyti įkvėpė toks atsitikimas: kažkada važiavau troleibusu namo – pilka Vilniaus gatvė, pilki negražūs pastatai, lietinga diena, ir vienoje stotelėje lietuje stovi mergina ilga juoda suknele, baltais nuaugusiais dažytais plaukais, ji dairosi ir atrodo, kad nesupranta, kur yra, tarsi būtų ne iš šio pasaulio. Taip ir gimė istorijos pradžia.
Taip pat turiu dar vieną rankraštį vyresniems paaugliams. Dar nežinau, ką su juo daryti. Reikia jį taisyti, bet dar nesugalvojau kaip. Taigi dar porą mėnesių luktelėsiu ir tuomet mėginsiu taisyti.
Ir vis dažniau susimąstau, kad norėčiau parašyti knygą suaugusiems. Turiu vieną idėją tokiai knygai. Tai nereiškia, kad noriu bėgti iš paauglių literatūros pasaulio, bet jaučiu didelį vidinį norą kalbėti ir vyresniems skaitytojams.
