Vytautas Kazela
Praėjusį šeštadienį Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje įvyko dvyliktojo Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių ir kūriančių rašytojų kūrybos almanacho „Atokios stotys 2022“ sutiktuvės. Renginio metu savo kūrybą skaitė Tomas Vyšniauskas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Justas Jasėnas, Algis Jakštas, Diana Paklonskaitė, Vytautas Šimkūnas, Viktoras Gulbinas, Alvydas Katinas, Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Rūta Nėniškienė, Aušra Uldukienė, Vytautas Kaziela ir Virginija Žvarėlaitė. Puikiai pasirodė Utenos kultūros centro akustinė grupė „OverLove“ (Darius Biriukas, Kasparas Balynas ir Rimantas Sinica). Renginį vedė T. Vyšniauskas ir D. Paklonskaitė. Buvo perskaityti trys šiais metais į pačias atokiausias stotis išėjusio dailininko ir poeto Klemenso Kupriūno eilėraščiai… Vakaro pabaigoje paskelbta, kad šių metų „Atokių stočių“ literatūrinės premijos laureatu tapo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas iš Kelmės Viktoras Gulbinas. Pasibaigus renginiui, laureato paprašėme papasakoti apie save.
Gyvenu Kelmėje, atokiau nuo didžiųjų miestų. Baigęs vidurinę mokyklą, susiruošęs studijuoti žurnalistiką Vilniuje, pakeliui stabtelėjęs Kaune ir čia persigalvojęs, parašiau prašymą mokytis Kūno kultūros institute (dabar Sporto universitetas). Jį baigęs, dirbau dėstytoju Tytuvėnų žemės ūkio technikume. Atkūrus nepriklausomybę, perėjau į privatų verslą.
Kelmės vietiniame laikraštyje pasirodė ir mano pirmosios eilėraščių publikacijos. Rajono literatūrinis gyvenimas buvo vangokas, kol bibliotekininkės poetės Reginos Biržinytės iniciatyva 1996 metais susikūrė literatų klubas „Vieversys“. Bet jau ir iki to laiko spausdinau savo kūrybą respublikos leidiniuose.
Gyvendamas ir dirbdamas Tytuvėnuose, mėginau būti aktyviu klubo nariu, dalyvavau išvykose, įvairiuose literatų skaitymuose, o nuo 2006 metų buvau išrinktas „vieversiečių“ vadovu.
Visą savo laisvą laiką skirdavau aktyviam sportui, buvau Lietuvos PDG daugiakovės rinktinės narys ir daugkartinis čempionas, o kelionėse ir sportinėse stovyklose visada turėdavau užrašus, kuriuose fiksuodavau savo potyrius ne dienoraštine forma.Tai ir buvo eilėraščių „eskizai“.
Dalyvaudamas literatūriniuse festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Panevėžio literatūrinė žiema“, ne kartą įsiterpdavau į pažymėtųjų anoniminio eilėraščio konkursuose sąrašus. Esu išleidęs keturias poezijos knygas, o 2019 metais buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
O kaip iš Žemaitijos atėjote į „Atokių stočių“ sambūrį?
Pirmuosiuose „Atokių stočių“ almanachuose savo kūrybą skelbė Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis“ redaktorė Ona Jautakė, ji ir pasiūlė mane leidinio sumanytojui Vytautui Kazielai. Su juo tekdavo susidurti literatūriniuose renginiuose, tad sulaukiau kvietimo prisidėti savo eilėmis prie almanacho. Taip nuo 2014-ųjų kasmet siunčiu pluoštelį eilėraščių „Atokių stočių“ almanacho leidėjui.
Žemaitiškų vardų „Atokiose stotyse“ sumažėjo po to, kai žemaičiai pradėjo leisti savo literatūrinį almanachą, tačiau „vieversietis“ Vytautas Šimkūnas liko ištikimas „stotims“, tad dabar likome tik dviese iš Žemaitijos regiono. Bet leidinys kasmet pasipildo naujų autorių kūryba ir savo apimtimi atrodo gana solidžiai.
Ką manote apie „Atokių stočių“ sambūrį ir kodėl jį pasirinkote?
Leidinyje jau tada skelbėsi mano beveik visi pažįstami autoriai, tad galėjau jaustis tarp jų laisvai ir be kompleksų. Visada su bendraminčiais malonu susitikti ir bendrauti gyvai, o tą almanacho leidėjai organizuodavo ne vieną kartą metuose, rengdami knygos pristatymus atokiausiuose miestuose ir miesteliuose. Be to, tada buvo Utenos ir Telšių miestų vadovų susitarimas skatinti ir remti krašto kūrėjus nebūtinai iš sostinės. Aukštaitijos poetus pagerbdavo ir apdovanodavo telšiškiai, o telšiškius – aukštaičiai. Netikėtai Amžinybėn išėjus Telšių rajono merui Vytautui Kleivai, ši tradicija kiek pasikeitė ir ją tęsia Utenos rajono savivaldybės meras poetas Alvydas Katinas.
Provincijos kūrėjai ne tokie matomi, mažiau pastebimi už Didžiojo Miesto rašytojus, turinčius galimybę reikštis kultūrinėje – ir ne tik – spaudoje. Lyg garsūs ir žymūs gyventų tik sostinėje, o visi kiti tėra tie, kurie nepritampa prie Vilniaus ir nepataiko su jais į koją. Lyg Kaunas ir Klaipėda neturėtų brandžių autorių…
„Atokios stotys“ atsigręžė į šalies kūrėjus būtent iš kitų regionų.
Ką Jums reiškia „Atokių stočių“ premija, skirta už ryškiausią kūrybos publikaciją leidinyje?
Ne taip dažnai rašytojai lepinami premijomis ir apdovanojimais. Sakoma, kad iš kūrybos Lietuvoje pragyventi neįmanoma. Buitis, poreikių tenkinimas, pagaliau knygų leidyba reikalauja lėšų ir kitokių investicijų. Gerai, jeigu atsiranda rėmėjų ir mecenatų. Rašytojams patiems tenka ieškoti finansavimo šaltinių. Kai kurios savivaldybės savo biudžete turi atskiras eilutes kūrybai remti. Pagirtina, kai lėšos skiriamos ne tik bukletų ir ataskaitų spausdinimui apie savivaldybėje nuveiktus darbus.
Nuoširdžiai dėkoju Utenos rajono savivaldybei ir almanacho leidėjams už mano kūrybos įvertinimą.
Dėkoju už pokalbį.
Projekto vykdytojų vardu dėkoju Utenos rajono savivaldybei, merui Alvydui Katinui, A. ir M. Miškinių viešajai bibliotekai, kūrybos klubui „Cinkas“, Utenos kultūros centrui ir, žinoma, informaciniams rėmėjams – laikraščiams „Utenis“ ir „Utenos diena“, Utenos radijui, portalams „u.diena“ ir „atokiosstotis.lt.