Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Išaugusi ąžuolo šešėlyje

Vytautas Kazela

Šie metai liks neeiliniai tautodailininkės Vandos Valiušienės gyvenime – neseniai laimėtas „Aukso vainikas“ regioninėje parodoje, Utenos kraštotyros muziejuje surengta puiki jubiliejinė keramikos paroda. Vanda Valiušienė visą gyvenimą buvo šalia meno. Vyras Vytautas Valiušis jos akyse subrendo kaip savito stiliaus menininkas ir pasiekė svaiginančių aukštumų. Pagaliau visą gyvenimą buvusi keramikos ąžuolo šešėlyje Vandutė (taip ją meiliai vadina leliūniškiai ir kolegos muziejininkai) sulaukė savo valandos. Atidarydama parodą, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė sakė, kad didelė šventė yra tai, jog galime susirinkti ir pabūti kartu. V. Valiušienės sėkmė šių metų „Aukso vainiko“ regioninėje parodoje nebuvo netikėta – jau 2020-aisiais vykusioje „Aukso vainiko“ parodoje ji buvo apdovanota specialiu prizu. Į šių metų konkursinę parodą ji atėjo dar labiau patobulėjusi, dar labiau atsiskleidė jos talentas. Čia ant stiklo ir po stiklu esantys molinukai netrukus keliaus į respublikinę parodą. O mes lauksime gerų žinių iš ten. Direktorė parodos autorei įteikė regioninės parodos laureatės diplomą, Utenos savivaldybės diplomą. V. Valiušienę sveikino Utenos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė, tautodailininkai, Leliūnų bendruomenės pirmininkas Kęstutis Udras, artimieji, kaimynai. Daug gražių žodžių pasakyta, geriausių linkėjimų nepagailėta, dėkota už tai, kad vienija Leliūnų moteris. Atvirumu, nuoširdumu ir paprastumu spinduliuojanti menininkė sakė: „Tikrai netikėjau, kad turiu tiek draugų, tiek mane palaikančių. Nesitikėjau, kad tiek žmonių ateis į mano parodą, kad išgirsiu tiek gražių žodžių ir linkėjimų. Aš nustebusi, kad tiek jūsų daug. Dirbome daug. Vytautas man labai daug padėjo. Dabar matau, ką reiškia geras eksponavimas – darbai atsiskleidė, suspindėjo… Tautodaile susidomėjau, kai atėjau dirbti į muziejų. Jau gal prieš dvidešimt metų. Susibūrė Leliūnų moterys – viską išbandėm – ir skiautinius darėm, ir siuvinėjom, ir ant šilko piešėm. Pandemija mūsų veiklą šiek tiek pristabdė, bet galvoju, kad netrukus vėl pradėsime rinktis. Ir į Tautodailininkų sąjungą pati būčiau nestojusi, bet Zita Indriūnienė prikalbėjo. O ir keramikos aš išmokau seminarų metu. Kai tokia aplinka, kai aplink tiek menininkų, negi tu sėdėsi ir žiūrėsi, kaip jie dirba? Taip aš po truputį ir išmokau. Kūryba man ir vaistai, ir sveikata. Žiūrėk, dirbi įprastus darbus, tai tau ir ten, ir ten skauda, o pradedi ką nors kurti, tai tiek įsitrauki, kad viską pamiršti. Ir tau nei sunku, nei skauda. Vytautas man daug padeda ir savo patarimais, ir savo kritika. Jis ir mano darbus išdega.“ Paskui, jau po parodos atidarymo, V. Valiušienė prisipažins: „Man ir šitos parodos nereikėjo. Bet įkalbėjo. Sakot, gyvenau vyro šlovės šešėlyje? O man gerai ten buvo. Jis didelis menininkas, o man tai – tik mielas užsiėmimas. Vytautas turi labai gerą apibūdinimą tam, ką aš darau: močiučių menas. Dauguma dabartinių tautodailininkų – šiuolaikiniai kūrėjai, o aš tokia nebūsiu. Aš daugiau prie tradicijos, prie paprastumo. Aš net glazūrą tokią naudoju, kokią seniau naudojo. Bet šį kartą, kad tapau regioninės „Aukso vainiko“ parodos laureate, gal man tai ir padėjo. Gal ta meninė gyslelė kažkur giliai manyje ir buvo. Mūsų mama buvo auksinių rankų moteris. Ką imdavosi daryti, tą ir padarydavo. Labai gražiai mezgė, siuvinėjo. Ir mano sesuo Regina, muzikos pedagogė, vaikus akordeonu groti moko.“ Buvusi ilgametė muziejaus direktorė Lilija Jovarienė taip pat pasidžiaugė Vandutės sėkme: „Aš nuo pat pradžių tave stebėjau. Tu augai ir užaugai iki „Aukso vainiko“. Linkiu tau ir toliau nesustoti. Kurti ir siekti naujų aukštumų. Esi puikus žmogus, dviejų vaikų mama, trijų anūkų močiutė. Dirbk, toliau ir nesužvaigždėk.“ Jai antrino ir Utenos tautodailininkų sąjungos pirmininkė Z. Indriūnienė, linkėdama, kad ateinantys 2022-ieji būtų keramikei dar dosnesni, o Trys karaliai atneštų jai respublikinį „Aukso vainiką“. Apžiūrinėjant parodą neapleido mintis, kad visi V. Valiušienės darbai ne tik meniški, skoningi, bet ir labai šilti. „Aš nežiedžiu, aš lipdau. Kiekvieną molio gabalėlį pirštais iščiupinėju“, – sakė keramikė. Ir aš ten buvau, viską mačiau ir girdėjau. Ką mačiau – nufotografavau, ką girdėjau – užrašiau. Ir jus visus kviečiu į muziejų pasižiūrėti. Nesigailėsit!