Kovo paskutinę dieną Utenos kultūros centro muzikinėje galerijoje buvo surengtas poezijos ir muzikos vakaras „Apkabinkim širdimi Ukrainą“. Ukrainos palaikymo akciją organizavo Utenos menininkai ir Utenos kolegijos studentai iš Ukrainos. Renginio pradžioje susirinkusieji pagerbė visus žuvusius Ukrainoje tylos minute. Renginio metu skambėjo Tautvydos Marcinkevičiūtės, Gintaro Patacko, Jurgitos Jasponytės ir Vytauto Kazielos eilėraščiai apie karą Ukrainoje. Erikas Druskinas atliko lietuvių liaudies dainų apie karą, Mindaugas Aleknavičius pagrojo keletą ukrainietiškų melodijų. Uteniškiams gražiai talkino merginos iš Ukrainos. Valerija Havoniec paskaitė eilėraščių gimtąja kalba, o ukrainiečių liaudies šokis, kurį pašoko Darjana Čertiuk, tapo vakaro kulminacija. Renginio iniciatorius rašytojas Vytautas Kaziela sakė: „Eina trisdešimt penktoji
karo Ukrainoje diena. Šiandien, kaip ir kasdien, vos už kelių šimtų kilometrų švilpia kulkos, sproginėja raketos, krinta bombos, dega namai, nuo žemės paviršiaus nušluojami ištisi miestai. Žūsta ne tik kariai, bet ir civiliai gyventojai, tarp jų vaikai. Turbūt nė vienas iš mūsų negalėjome įsivaizduoti, kad taip gali būti XXI amžiuje Europos centre. Bet taip yra. Ir nuo pat karo pradžios supratau pagrindinį dalyką – tai ne tik ukrainiečių, tai ir mūsų karas.
Tą prieš porą dienų švenčiant 18-ąsias Lietuvos narystės NATO aljanse metines patvirtino Lietuvos kariuomenės vadas: „Jei ne NATO, mes, o ne Ukraina būtumėm pirmoji auka. Iš kitos pusės, jei Rusija per tris dienas būtų okupavusi Ukrainą, kita būtų buvusi mūsų šalis. Už tai, kad vis dar esame laisvi ir nepatiriame karo baisumų, turime būti dėkingi ne tik NATO, bet ir Ukrainai.“
Kai kas sako, kad esame maži ir niekuo negalime padėti Ukrainai. Bet tai netiesa. Net iš Utenos išvyko jauni vyrai ir kaunasi tarptautiniame batalione už visų mūsų laisvę. Mes visi dalyvaujame šitame kare ir galime prisidėti, kad paspartintume taiką ir pergalę. Vieni rinkdami ir veždami humanitarinę pagalbą, kiti priimdami ir apgyvendindami karo pabėgėlius, aukodami ir net melsdamiesi už Ukrainą.
Surengti renginį „Apkabinkim širdim Ukrainą“ buvo mano idėja. Ją noriai palaikė kiti Utenos menininkai. Ukrainos prezidentas ir ukrainiečių tauta ne kartą buvo išduoti. Jos bent kol kas neįsileido nei Europos Sąjunga, nei NATO. Jie prašė uždengti dangų – niekas neuždengė, jie prašė naikintuvų – ir jų nebuvo. Jie prašo tankų ir raketų, o jų nėra. Didžiųjų šalių vadovus stingdo atominio karo baimė. Mes esame maži ir mūsų pagalba maža, bet Viešpats yra pasakęs, kad našlės paaukotas skatikas yra vertingesnis už turčiaus paaukotą šimtinę, nes ši auka yra iš širdies. Ukrainai reikia palaikymo. Ne proginio, o kasdieninio.
Žmonės šiandien ateidami į šį renginį parodė, kad palaiko Ukrainą jos didvyriškoje kovoje ir mūsų laisvę. Palaiko demokratiją. Ši kova yra kova tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos. Savo gyvenimu, savo poelgiais, savo veiksmais būkime šviesos kariai.“
Buvo skaitomi šiuolaikinių ukrainiečių poetų eilėraščiai, kuriuos vertė Antanas A. Jonynas, Vytas Dekšnys, Marius Burokas. Juose tokie stiprūs realistiški ir sukrečiantys karo vaizdai. Karas labai priartėjo ir palietė kiekvieno širdį.
Nepastebimai prabėgo valanda. Šią valandą visi susirinkusieji buvo lyg viena didelė šeima, kurią ištiko didelė nelaimė. Juk ne veltui sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Po renginio karo pabėgėlė, D. Čertiuk mama, šluostydama ašaras šnabždėjo: „Dėkui jums, lietuviai“…
„Utenio“ inf.
