Vytautas Kazela
Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete yra Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Šeimyniškių kaime, Užpalių seniūnijoje. Pasiekiamas keliu Užpaliai–Dusetos nuvažiavus nuo Užpalių 3,5 km, prieš antrą žvyrkelį kertantį upelį. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais ir jei ne informacinis stendas papėdėje, net neįtartum, kad čia stūkso piliakalnis.
Bendroji informacija
Šeimyniškių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės rytų juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių – Pilupis, jų santakoje. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi, 70 metrų ilgio, 40 metrų pločio pietryčiuose, 19 metrų pločio šiaurės vakaruose. Joje rasta arbaletinių strėlių antgalių. Iš visų pusių aikštelė buvo apjuosta pylimu. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 4 metrų aukščio, 28 metrų ilgio, 4 metrų pločio viršuje pylimas. Už jo iškastas 120 metrų ilgio, 10 metrų gylio, 50 metrų pločio griovys su 10 metrų pločio dugnu. Šiaurės rytiniame aikštelės krašte pylimas yra 1 metro aukščio, 8 metrų pločio, 1,5 metro pločio viršuje. Šiaurės vakariniame aikštelės krašte pylimas kūgio formos, 1,2 metro aukščio, 19 metrų pločio.
Pietvakariniame aikštelės krašte pylimas sulygintas ariant. Šiaurės vakarų papėdėje yra 15 metrų pločio užslinkęs griovys, už kurio supiltas 1 metro aukščio, 10 metrų pločio pylimas. Pietrytinėje papėdėje yra 10 metrų pločio kelio liekanos. Šlaitai statūs, 16 metrų aukščio.
Į pietryčius nuo piliakalnio, už griovio, tarp tų pačių upelių slėnių, yra papilys. Jo aikštelė trapecinė, pailga pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, 160 metrų ilgio, 55 metrų pločio šiaurės vakarų gale, 130 metrų – pietryčių gale. Joje aptikta grublėtos ir žiestos keramikos. Pietrytiniame papilio aikštelės gale supiltas pusės metro aukščio, 8 metrų pločio pylimas, užsisukantis ir šiaurės vakarų papilio šlaitu, už kurio iškastas 130 metrų ilgio, 24 metrų pločio, 6 metrų gylio nuo papilio, 4 metrų gylio iš išorės griovys. Griovio pietryčių šlaitu į papilį vakarų–rytų kryptimi kyla 1 metro pločio terasa – senojo kelio liekana. Šlaitai statūs, 12 metrų aukščio.
1958 ir 1970 metais piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.
Ant piliakalnio stovėjo Užpalių pilis. Užpaliai minimi 1338 m. Pilies papilį 1373 m. užpuolė ir sudegino Livonijos ordinas, išžudė visus jame buvusius žmones ir išsivedė 70 arklių, tačiau jis greitai atstatytas.
Tai visiems žinomi skaičiai ir faktai. Galvoju, kas galėtų kažką naujo papasakoti apie Šeimyniškių (Užpalių ) pilį ir piliakalnį, ir prisimenu tikrą šio krašto patriotą mokytoją Giedrių Indrašių. Teko dalyvauti jo vedamoje ekskursijoje po Užpalius. Buvo labai įdomu – daug naujo sužinojau. Juolab kad Giedrius dabar jau gyvena savo tėviškėje, Degėsių kaime, o jo tėvų bei senelių žemė netoli Šeimyniškių piliakalnio.
Pirmiausia klausiu, ar teko girdėti legendų apie Šeimyniškių piliakalnį ir ant jo stovėjusią pilį. Giedrius sako, kad ne tik teko girdėti, bet ir skaityti kitų seniai užrašytų pasakojimų.
Šeimyniškių piliakalnio legendos
Pily tarp stiprių sienų gyveno ponas. Jis buvo parsidavęs velniui, o velnias už tai jam prisižadėjo tarnauti iki jo gyvos galvos. Kasdien iš pilies ponas tris kartus jodavo Rygon pusryčiams, pietums, vakarienei druskos. Prieš jodamas ponas sušvilpdavo, prie jo durų pasirodydavo juodas kumelys, kuris nunešdavo poną į Rygą. Tokiu pat būdu grįždavo atgal. Kai atėjo ponui galas, tai prie jo durų pasirodė tas pats kumelys ir nunešė jį visą su kūnu ir su dūšia pragaran.
Seniau iš viršaus pilis buvo kiaura, bet niekas ton skylėn nedrįsdavo lįsti, nes ten gyveno raganos. Vienąkart piemenys, beganydami ant piliakalnio galvijus, įmetė ton skylėn vieno piemenuko kepurę; vargšas graudžiai verkdamas prašė piemenų kaip nors grąžinti jam kepurę. Piemenys, surišę juostas, pasiūlė nuskriaustajam pačiam leistis urvan ir išsiimti savo kepurę. Piemenukas apsirišo po pažastimis juostų virve ir nusileido skylėn. Po kiek laiko duotu ženklu piemenukas paprašė jį iškelti aukštyn iš po žemių. Kai piemenys ištraukė nuskriaustąjį, visi nustebo – raganos ne tik kad nelietė, bet dar grąžino jam kepurę ir pripylė pilną aukso pinigų. Piemenukas visiems papasakojo, kaip jis požemy rado tokią pat šviesą kaip ir žemėje, kaip ant eldijos kranto sėdėjo graži panelė, kaip ji maloniai su juo elgėsi, kaip sužinojo, kad jo kepurę įmetę kiti vaikai, kaip ji atidavė jam kepurę ir pripylė pinigų, kurių ji turėjo pilną eldiją. Kaip iš karto panelė jam pasiūlė auksuotą kepurę, bet jis jos atsisakęs ir pasiėmęs savo prastąją. Kitą dieną vyresnysis piemuo, kuris buvo vakar įmetęs piemenuko kepurę, dabar įmetė savo kepurę skylėn. Neilgai trukus požemiuose pasigirdo vaitojimai ir kai likusieji viršuj ištraukė virvę, vietoj piemens buvo pririšti jo kaulai.
Iš kartos į kartą eina pasakojimai, kad ant piliakalnio kadaise stovėję labai gražūs rūmai, kuriuose gyvenęs galingas valdovas, kur buvę pilna ir karių, ir tarnų… Kartą valdovo žvalgai pranešę, kad artėja labai didelė priešo kariuomenė. Išsigandęs valdovas liepęs savo baudžiauninkams užpilti rūmus žemėmis, tikėdamasis, kad priešai praeis pro šalį. Bet rūmuose trūkę oro ir visi čia buvusieji užtroškę… Taip ir likęs kalnas, slepiąs tolimą praeitį…
„Tinai, kur dabar Šeimyniškių piliakalnis, labai saniai buvįs gražus dvaras. Ale ja ponas tai buvįs baisiai bjaurus, su velniu susdėjįs. Ažusėdįs in juoda aržila velnias atnešdavįs jam druskas ir kitokia turta. Ale vienųroz ponas susmislijįs, kas bus taliau. Taigi velnias ja dūšių pasims, kai tik numirs. A šita ponas delta nenarėja. Liepįs tarnam aždaryt visas duris, vartus ir nebeinslaist vidun šetona. Teip ir padarį. A velnias tai labai ažpykįs, prispylįs kvartūkan smėlia ir ažvertįs visų dvarų. Teip ir lika umžinai stūksot tas kalnu paverstas dvaras…“ – taip paskojo 1888 metais gimusi Šeimyniškių kaimo gyventoja Saliama Mierkienė.
„Žmones šnekėdava, kad Šeimyniškių piliakalnia šoni buvįs didelis urvas, a kalna viduj gyvenį piktąsias dvasias. Vienųroz pre kalna vyrai naktį ganį arklius ir sumislį pašposyt. Anys žinoja, kad vienas berniokas labai bijoja ta piliakalnia – buva prisklausįs visokių pasakų ape jį. Tai vyram ir parūpa tų nabagų pagųsdint. Kai bernaitis ažmiga, arkliaganiai suriše jį virvem, nuneše ir inlaide urvan. Anys lauke, kas bus taliau. Ale buvį tyku, ne kokia alasa ar rėksma. In gala pradėja traukt sava draugų viršun – ir pamate stabuklų: bernaitis turėja runkos kepurį, pilnų auksa! Vyrai klausinėja, kas ir kaip jam tų auksų davįs, e anas sakįs nieką nežinųs.
Tadu ir kiti asinarėja auksa. Pririšį vyrai kitų arkliaganį ir nulaidį gilyn. A kai ištrauke, pamate, kad anas be galvas. A tuo pat čėsu asivėrįs ir urvas“, – tai kitas S. Mierkienės pasakojimas apie Šeimyniškių piliakalnį.
Užpaliai – viduramžių kryžkelė
Paklaustas, kodėl būtent čia, ant Šeimyniškių piliakalnio, stovėjo tokia galinga pilis, G. Indrašius sako, kad ji buvusi pasienio su ordinu pilis, o pro Užpalius ėjo valstybinės reikšmės keliai.
Kelias – žmonių gyvenimų jungtis, kuriuo keliauja ir elgeta, ir karalius, ir knyga, ir patranka, dvasininkas ir nusikaltėlis. Taip susiklostė istorija, kad Užpalių pilis ir Užpalių Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras viduramžiais tapo svarbiu centru, per kurį ėjo pagrindiniai keliai iš Vilniaus (Vilna) į Rygą (Riga), iš Daugpilio (Dunaburg) į Upytę (Opiten), iš Drujos į Kauną (Kowno) ir Rygą (Riga).
Kiek žinome iš istorijos, šiais viduramžių keliais keliavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, kariai, pasiuntiniai, taip pat pirkliai, pasikrovę Užpalių karališkųjų valstiečių užaugintų linų. Apie tai byloja mūsų herbe besipuikuojantis linų pėdas su šaukiniu: „Miestus augina prekyba“. Užpalių valstiečiai, nors buvo laisvieji, nėjo lažo, bet turėjo prievolę, vadinamą pastote, – vieną kartą per metus turėjo savo arkliais vežti valstybės pareigūnus, karius, priimamus kitų valstybių pasiuntinius ar krovinius į Rygą, Vilnių, Kauną, Drują ar kitus tolimesnius miestus.
Lietuvos žemės pasižymėjo pelkynais, todėl daugelis tiesiamų kelių buvo sutvirtinami medgrindomis – medžių šakomis, rąstais. Taip suformuojant pylimą-žemgrindą.
Pasak istorikų, šį kelio pylimą sudarė penki sutvirtinimų sluoksniai: pirmasis medžių rąstais; antrasis sluoksnis – ant viršaus paklojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni mediniai balkiai; trečiasis sluoksnis – ant viršaus supilama žemė, iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius; ketvirtasis – ant supiltų žemių dar kartą klojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni balkiai; penktasis sluoksnis – ant viršaus užpilamas stambus žvyras.
Mažesniuose keliuose klampynės užklojamos medžių šakų ryšuliais, kurie vadinti „fašinomis“ ir „kamšomis“. Tokie keliai vadinti „kamša“. Apie tai byloja Kamšos kaimai. Vienas jų yra Tauragnų seniūnijoje.
Gyvenviečių keliai buvo vietos gyventojų rūpestis. Kelių priežiūrai būdavo kreipiamasi į valdovą prašant leisti rinkti specialius muitus per pastatytus tiltus, kad tais pinigais būtų galima padengti tiltų ir kelių remontą. XV a. net egzistavo specialus valdovo dailidžių sluoksnis – bartai (dažnai pabėgėliai iš Prūsijos), kurie užsiimdavo kelių taisymu.
