Aktualijos

Ištirpęs dzūkiško dangaus erdvėse

Vytautas Kazela

Kepinant rugpjūčio karščiams važiuoju į Varėnos rajone esantį Nedzingės miestelį. Čia per patį vidudienį, antrą valandą, numatytas mano ir Česlovo Skaržinsko susitikimas su vietos gyventojais. Važiuoju pakeiksnodamas save, kad kažkada paklaustas, ar sutikčiau čia atvažiuoti, neatsargiai prasitariau, kad jei tai būtų į mėnesio pabaigą ir dar penktadienį, gal važiuodamas į Druskininkus ir galėčiau užsukti.

Kai paskambino, kad viskas jau suderinta, net išsižiojau ir negalėjau susičiaupti – darbų daug, reikalų Druskininkuose kaip ir nėra. Tesugebu pralementi, kad labai anksti, kad gal geriau būtų buvę rudenį. O man – tokiu tvirtu argumentu: rudenį gali karantinas sutrukdyti. Galiu pasiguosti, kad Nedzingė mano mylimų poetų kraštas. Su Stasiu Stacevičium buvau pažįstamas, o štai su Antanu Kalanavičium nebuvau susitikęs, bet tai netrukdė mylėti šį žmogų, o jei tiksliau – jo kūrybą. Prisimenu, prieš penkiolika metų važinėdamas po Dzūkijos kaimus ir užklydęs į Nedzingę, bandžiau ieškoti jo gimtinės. Prie bažnyčios tada sutikau moterį, kurios ir paklausiau, kaip rasti Kalanavičiaus trobelę. Nupasakojo, dar perspėjo, kad lengva nebus. Važiavau nurodytu keliuku, kol jis pasibaigė. Paskui grįžau į pagrindinį kelią, bandžiau ieškoti iš nuojautos, bet po poros valandų pasidaviau.

Tęsinį skaitykite 2022 09 07 „Utenyje“