Vytautas Kaziela
Lietuvos tautodailininkai turi labai gražią tradicinę „Aukso vainiko“ šventę. Šiemet ji vyko jau septynioliktą kartą. Ir nieko nuostabaus, nes pagrindinė tautodailininkų misija – saugoti ir atnaujinti tradicijas. Ir tuo vadovaujasi ne tik tautodailininkai savo kūryboje, bet ir šios puikios parodos organizatoriai.
Viskas prasideda nuo regioninių konkursinių „Aukso vainiko“ parodų. Į jas liaudies meno meistrai pristato ne senesnius nei penkerių metų darbus, perteikiančius savojo krašto tradicijas. Čia apsilanko „Aukso vainiko“ vertinimo komisija ir įvertina parodos eksponatus. Prizininkai apdovanojami diplomais, o pirmųjų vietų laimėtojų darbai išvažiuoja į respublikinę parodą.
Kaip sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotoja, tautodailės specialistė ir šios komisijos narė Asta Valiukevičienė, „Utenos regionas komisiją nustebino įdomiu ir originaliu pasirinkimu konkurso dirbinius integruoti į nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Ir čia buvo galima dar kartą įsitikinti, kad tautodailė nėra atitrūkusi nuo tradicijų ir puikiausiai dera šalia muziejaus eksponatų. Tai tik dar kartą patvirtino, kad svarbu ne tik pats kūrinys, bet ir jo pateikimas – geras eksponavimas dažnai padidina šansus sulaukti aukštesnio įvertinimo, o pagalvoti apie tai turi ne tik parodos rengėjai, bet ir patys meistrai.“
Šiemet regioninės parodos laureatais tapo vien tik uteniškiai, neužleisdami nė vienos vietos aplinkinių rajonų tautodailės meistrams: tai Anelė Araminienė (tapyba), Vanda Valiušienė (moliniai švilpukai) ir kalvis Eugenijus Vanagickas. Šių meistrų darbai ir iškeliavo į baigiamąją „Aukso vainiko“ parodą Molėtuose. Beje, į respublikinę „Aukso vainiko“ parodą pateko dar viena uteniškė, dabar gyvenanti Vilniuje, grafikė Adelė Bražėnaitė.
Kaip sakė A. Valiukevičienė, „regioninės parodos pasižymėjo liaudies meno sričių įvairove, kurią buvo siekiama perteikti ir finalinėje parodoje. Šiais metais joje didesnės medžio skulptūrų ir kalviškų saulučių kolekcijos, tačiau apstu ir kitų dirbinių. Antai pirštinės – per visus septyniolika metų tai tik antras kartas, kai jos puikuojasi nacionalinėje parodoje, taip pat – molinės švilpynės. Taikomosios dailės srityje tokiems smulkiojo žanro atstovams sunku konkuruoti su tautiniais kostiumais, austomis lovatiesėmis, keraminiais indais ar kitais didesniais dirbiniais, todėl nepaprastai gera, kai šie dirbiniai dėl savo kokybės, tradicijos autentiškumo, tinkamo eksponavimo pereina į aukštesnį etapą.
Ypač džiugina meistrai, pirmą kartą dalyvaujantys regioninėse parodose ir iškopę į finalą. Tai rodo atsakingą požiūrį į konkursą ir aukštą pasirengimą. Žvelgiant į nacionalinę parodą matyti, kad Lietuvoje stipriausia tebelieka medžio apdirbimo tradicija. Tiek finalinėje, tiek regioninėse parodose buvo gausu skulptūrų, taip pat taikomųjų medžio dirbinių – rankšluostinių, indų, žaislų. 2017 metais į konkursą įtraukus kryždirbystę, šios šakos meistrai ėmė aktyviau dalyvauti parodose. Deja, pastaruoju metų jų aktyvumas vėl yra sumažėjęs. Kai kuriuose regionuose kryždirbiai net neturi su kuo varžytis dėl konkursinių vietų. Na, o šiaudiniai sodai kiekviename regione sulaukia ilgų komisijos diskusijų, nes iš gausių kolekcijų sunku atrinkti geriausius.“
Dar viena nacionalinio konkurso tradicija yra tai, kad kiekvienais metais nacionalinės parodos vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje. Jas aplankyti turėjo galimybę Marijampolės, Telšių, Kėdainių, Jurbarko, Ukmergės, Kretingos, Kelmės, Jonavos, Širvintų, Alytaus, Rudondvario, Vilniaus, Zyplių, Rokiškio, o šiais metais ir Molėtų gyventojai.
Sausio 6-ąją, per Tris Karalius, iškilmingame reginyje Molėtų kultūros centre aukso vainikais karūnuoti geriausi šalies liaudies meistrai – vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės tradicijų puoselėtojai.
Nacionalinėje parodoje savo darbus pristatė ir garbingiausio Lietuvos tautodailės apdovanojimo – „Aukso vainiko“ – siekė 28 senųjų amatų tradicijas tęsiantys kūrėjai. Konkurso komisija, sudaryta iš žinomų šalies menotyrininkų, tautodailės plėtotojų, išrinko ir geriausiais metų meistrais paskelbė vaizdinės liaudies dailės meistrą, medžio drožėją Vytą Jaugėlą iš Plungės, taikomosios liaudies dailės meistrę Vitą Babičienę iš Vilniaus ir kryždirbį Evaldą Kapčių iš Vilniaus.
Antrąją vietą vaizdinės dailės kategorijoje pelnė Vytautas Jackūnas iš Pasvalio, trečiąją – Adolfas Andriejus Viluckis iš Kretingos. Taikomosios dailės grupėje antroji vieta skirta Irenai Vapšienei iš Kupiškio, trečioji – Janinai Blažukienei iš Vilkaviškio. Kryždirbystės srityje antroji vieta teko Edvaldui Mačaičiui iš Šakių, trečioji – Alvydui Pociui iš Šilalės.
Specialūs diplomai įteikti tapytojui Zenonui Bulgakovui už stiliaus savitumą ir kolekcijos vientisumą, kalviui Ričardui Grekavičiui už meistrystę ir ornamentiką, tautinių kostiumų audėjai Galinai Švedienei už žemaitiško kostiumo puoselėjimą, medžio drožėjui Alfonsui Mauliui už savitą šventųjų įvaizdžio pateikimą ir tautinių juostų audėjai Sigitai Milvydienei.
Šventėje „aukso vainikai“ įteikti ir geriausiems 2020 m. meistrams – Viktorui Žilinskui, Birutei Andrijauskienei ir Sauliui Kroniui, taip pat pagerbti antrųjų ir trečiųjų vietų bei specialiųjų diplomų laimėtojai, nes iškilmingą ceremoniją pernai sutrukdė pandemija.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų – iškilių liaudies dailės kūrinių autorių – įvertinimas. Apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją dailę (tekstilės, keramikos, medžio, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius dirbinius – margučius, verbas, sodus) bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus).
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie šios parodos organizavimą. Konkursinė paroda eksponuota puikiose Molėtų krašto muziejaus salėse. Finalinį renginį puikiai organizavo Molėtų kultūros centras. O jį globojo Molėtų savivaldybės meras Saulius Jauneika. Jis ne tik sveikinimo žodį tarė, bet ir kartu su Nacionalinio kultūros centro direktoriumi Sauliumi Liausa „Aukso vainikais“ meistrų meistrus vainikavo.
Baigiamajame renginyje mačiau ir didelį būrį Utenos tautodailininkų. Mačiau ir nuoširdų bendravimą, vienas kito palaikymą.
Išleistas puikus parodos katalogas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Aukso vainikas“ – ne tik garbė ir džiugesys, jis nėra skirtas pasipuikuoti, tai – atsakomybės ženklas. Kiekvienas, kurio galvą puošia šis įvertinimas, įsipareigoja nenuklysti nuo šaknų, tęsti liaudies meno ir amatų tradicijas, saugoti ir gaivinti gamybos technikas, puoselėti meistriškumą ir kūrybiškumą, būti pavyzdžiu kitiems meistrams, siekiantiems prisidėti prie tautodailės gyvybingumo. O mes visi turime suvokti, kad pasauliui esame įdomus tol, kol esame unikalūs ir saugome tėvų ir senelių kūrybinį palikimą.“
Autoriaus nuotr.