Birutė NENĖNIENĖ
Niekas nepaneigs, kad Utena iš kitų panašaus kalibro Lietuvos miestų išsiskiria įvairių plunksnos meistrų – rašytojų ir poetų – gausa. Didžiąją jų dalį vienija ilgametes tradicijas puoselėjantis „Verdenės“ klubas, kuris ne tik leidžia verdeniečių kūrybą, bet ir brandina jų talentus, stipriausiems iš jų atverdamas kelius į platesnį pripažinimą, tą savotišką aukščiausiąją literatūros lygą – Rašytojų sąjungą. Tokių Utenoje net šeši! Gėdos pastariesiems nepadarytų ir šios publikacijos veidas – 32-ejų metų Eglė Kirilauskaitė, nors jau daugiau kaip dešimtmetį gyvenanti Vilniuje, bet vis dar nenutraukusi ryšių su gimtuoju miestu, ją išauginusiu „Verdenės“ klubu ir jos kūrėjais. Visą laiką iki ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį sukausčiusios pandemijos Eglė buvo aktyvi ir ryški mūsų kultūrinio gyvenimo dalyvė. Ką tik išleista nauja Eglės poezijos knyga „Anapus Stikso“ – puiki proga „Utenio“ skaitytojams susipažinti su jauna ir ambicinga kūrėja.
Kūrybinis debiutas –
Krašuonos progimnazijoje
Nors oficiali statistika skelbia, kad E. Kirilauskaitė išleido tris knygas, realybė yra šiek tiek kitokia, nes į ją nepatenka pati pirmoji, dar mokykloje pirmosios mokytojos Vidos Zabulytės inicijuota ir savilaidos būdu 2000-aisiais išleista tada ketvirtokės Eglutės miniatiūrų knygelė „Vilties medis“. Mergaitės kūrybiškumą nuo pirmųjų jos žingsnių matė ir skatino ir Eglės mama, šviesaus atminimo lituanistė Diana Garuolytė-Kirilauskienė, o kelią į literatūros pasaulį vėrė ir turtinga senelio, ilgamečio rajono kultūros darbuotojo Jono Garuolio biblioteka. Baigusi progimnaziją mokslus mergina tęsė Adolfo Šapokos gimnazijoje, kuri jai padovanojo dar vieną puikų gimtosios kalbos ir literatūros mokytoją – Stepą Eitminavičių.
Po gimnazijos uteniškė be vargo įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame per šešerius metus sėkmingai baigė anglų kalbos bakalauro ir magistro studijas. Diplomuota anglistė niekada nesėdėjo be darbo, dirbo vertėja. Ar galėtų būti kitaip, kai puikiai moki ne tik anglų kalbą, bet ir gimtąją – jauti jos pačius subtiliausius niuansus…
Negalima nepaminėti ir dar vienos Eglės aistros – muzikos, meilę kuriai jai įskiepijo tėvai, ypač tėtis Laimutis. Eglė baigė Utenos muzikos mokyklos kanklių klasę, aktyviai dalyvavo vaikų folkloro kolektyvo „Untyte“ veikloje. O prieš keletą metų dalį laisvalaikio skyrė senąja baltų tradicija paremtos organizacijos „Romuva“ folkloro apeigų grupei „Kūlgrinda“. Plėsdama savo muzikinius gebėjimus mergina lankė privačias fortepijono pamokas suaugusiesiems pas garsų pianistą Aidą Puodžiuką.
Toks dar didesnis suartėjimas su muzika tarsi atvėrė Eglei dar vienas duris. Ji ne tik užsiėmė įvairių muzikantų veiklos vadyba, bet pati sumanė ir su pianistu Dariumi Mažintu įgyvendino visą Lietuvą prieš daugiau kaip metus apkeliavusį interaktyvų poezijos ir muzikos projektą „Kodėl baigėsi romantizmas“.
Utenoje – ir literatūrinis krikštas
2014-aisiais jauna poetė debiutavo pirmąja knyga „Vejamės rūką“, po metų pasirodė ir antroji jos knyga „(Ne)dermei“, kurios buvo pristatytos Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Reikia pažymėti, kad, be viso kito, Eglė yra ir puiki skaitovė, savo kūrybą skaitanti itin įtaigiai, tad knygų pristatymams netrūkdavo publikos, o jaunajai poetei – dėmesio, supratimo ir šilumos. Ką tik pasirodžiusi trečioji E. Kirilauskaitės knyga „Anapus Stikso“ dėl karantino ribojimų kol kas tokios viešos sklaidos nepatiria, tačiau energingoji Eglė ir čia rado išeitį. Socialiniuose tinkluose aktyviai besireiškianti poetė šį savo kūrybos rinkinį pristatė bendradarbiaudama su Vilniaus Tomo Zano biblioteka.
Pristatyk uteniškiams savo naująją knygą „Anapus Stikso“. Stiksas – viena iš penkių upių pragaro Hado karalystėje. Kas pastūmėjo į tokius mistiškus vandenis?
Stiksas – tai upė, virš kurios priesaika buvo laikoma pačia tvirčiausia. Patekti anapus Stikso man reiškia būti anapus mirties, anapus materijos lygmens ir anapus savo žemiško tapatybės ribotumo, įveikti barjerus tarp paralelinių pasaulių. Tokia kelionė pavojinga, tačiau kai anapus Stikso veržiasi pati siela, vargu ar įmanoma ją sulaikyti. Ten nukrenta visos kaukės ir tiesa apsinuogina. Poezija man visada prilygo tiesos sergėjimui – per ją į skaitytoją kreipiasi pati tiesa. Ne veltui mano knygoje apstu eilėraščių, skirtų tiesos paieškoms, net teisėsaugos sričiai (pati šiuo metu dirbu Vilniaus miesto apylinkės teisme, tad daug įkvėpimo sėmiausi ir iš šios aplinkos bei patirčių joje). Į šią knygą sudėjau pastarųjų ketverių metų kūrybinio laikotarpio eilėraščius, tad ją laikau kol kas brandžiausia savo knyga. Tokią nuomonę patvirtina ir knygos redaktorė filologė Lilija Rakova, kuri taip pat yra artima mano sielos draugė bei poetė. Pirma knygos dalis skirta būtent tikrumo ir teisingumo temoms, joje gausu nuoširdaus, atviro sielų ryšio motyvų. O antrojoje dalyje apstu eilėraščių muzikos tematika, ji skirta įvairių meno rūšių sąveikai per poetinę prizmę. Į šią knygą sudėjau savo eiliuotas išpažintis ir, regis, galutinai išsigryninau savo postromantinės poezijos žanrą bei kryptį.
Kada ateina knygų pavadinimai – gimsta iškart ir pagal ar aplink juos sukasi eilėraščiai, ar tiesiog rašai eilėraščius ir dėlioji juos lyg pasjansą į knygą, kuriai vėliau randi pavadinimą?
Pavadinimai visada atsiranda tada, kai knyga jau būna parašyta ir suredaguota. Dažniausiai turiu keletą pavadinimų variantų. Kartais jie atrodo šokiruojantys – juk vienas meno tikslų šiais postpostmodernizmo laikais yra sukelti publikos reakciją. Dėl pavadinimų visada tariuosi su redaktorėmis ir dažniausiai mūsų nuomonės sutampa. Ir vis tik mano knygų pavadinimai – tai visada eilėraščių eilutės.
Esi labai energinga, ryški, valinga ir stipri asmenybė. Betgi yra ir kažkoks Achilo kulnas, kas tai?
Kaip ir pridera poetei romantikei, esu linkusi visa esybe įsitraukti į uždraustos, nepasiekiamos, nelaimingos meilės istorijas, idealizuoti romantinį objektą, mintyse priskirdama jam savybių, kurių realybėje nėra arba kurios tikrovėje esti priešingos mano susikurtam vaizdui. O kai tarp tikrovės ir iliuzijos atsiveria gili ertmė, šis neatitikimas gali labai nuvilti ar įskaudinti – taip dažniausiai ir būna. Tad toks ir būtų mano Achilo kulnas, kaip, beje, ir vienas pagrindinių kūrybos šaltinių.
Odė senamiesčio
požemiams
kartu su misis Dalovei išvaikščiojome
visą miestą, savo kūnais perrašėme jo
istoriją, išaikčiojome
galerijų tamsą, išdejavome
su visais senamiesčio požemių
kunigaikščiais iš eilės
freskos senamiesčio požemy
pamanė, kad esu viena jų
kaip sunkiai plevėsuoja raudonos
vėliavos ir skaros
nutirpusiems paminklams
ant kaklų,
kaip vangiai keliasi po žiemos
senamiesčio kunigaikščiai
apsvaiginti misis Dalovei
kvapo
Kokios siauros šio miesto
gatvės, beveik negirdėti, kaip aidi
misis Dalovei aukštakulniai
paryčiui
ji turi sugrįžti namo
nepastebėta
kaip traukia akį
ryškios spalvos po tokios
bespalvės žiemos
šiandien gatvė yra scena
žiūrėkite į mane
aš esu meno kūnas
Tarp formalumo
ir beprotybės
palik mane ramiai numirti
tarp Naujosios Vilnios
ir Lukiškių,
tarp formalumo
ir beprotybės,
tarp Laisvės kovų
ir į riešus įaugusių grotų,
tarp žvakių pirštų vietose
ir sudrumsto vandens,
tarp Letos ir Stikso žiočių,
tarp elektros kėdės
ir dieviško sosto,
tarp nekaltumo prezumpcijos
ir galutinio nuosprendžio,
vis tiek prisikelsiu –
nes tai, kuo mane pavertei,
niekad nemiršta,
mielasis – – –
Šiltas sniegas
Koks šiltas šis sniegas –
jis virsta rūku,
nė nepasiekęs
žemės –
Tirpstanti ledo siena tarp
jeigu, niekada ir
galbūt –
Plonytė raudona linija,
už kurios –
tyras lyg žodžiai
takas į jį –
Neapčiuopiamas
minties peizažas – – –
Temidės aukuro
globėjui
Mums lemta – štai kodėl tokia dermė:
Atsiveria belaikiai horizontai,
Raudonos jūros, dangūs, kontinentai,
Ir veržiasi anapus Stikso kranto
Juoda lyg mantija tylos ertmė, –
Užtvindo žodį, akmenį ir gestą,
Suklūsta sąmonė – ir ima švisti,
Kur baigiasi riba ir laikas – ten
Užklysta nuojauta –
Raktažodis. Mums lemta –
Susikerta taškai su visata.
Esi Temidės aukuro globėjas
Vilties
Ir nuopuolio kovos vardu
Čia, kur susipina tyla ir žodžių tiesės,
Iš meilės meilei, liūdesiui ir Tiesai,
Už Tiesą žvilgsny Prometėjo – ten
Su Ja lyg priesaikoje visados – – –
Šagalo natiurmortai
Mėlynos tarsi
Šagalo natiurmortai akys –
Kiek daug jumyse dangaus – – –
Tokie kamuoliniai žaibai
kartą uždegė
Van Gogo vynuogynus.
O kažkam tai tebuvo
kometų sidabras kasnakt,
danaidžių arfų
muzika – – –
Kaip meilė
tylių dievų pašventintą misteriją
nekantrios rankos
neatsargiai nešasi
kaip laiško potekstes
kaip žvilgsnių serijas
vandens paviršiuj
ugnimi užrašiusi
dangaus agonija
tos akys mėlynos
tokia tiesa
šventa kaip eucharistija
skaudi kaip antrankiai
tamsi kaip vakaras
saldi kaip nuodėmė
trapi kaip meilė
Laiškai ir atvirukai
visą rudenį krito laiškai
ir atvirukai vietoj lapų
šiltas buvo ruduo
visai kaip
neišsipildžiusios jų adresato
rankos
atvirukuose, laiškuose
užrašytos
Vietoj laiško
sutikau jį
mamos mirties metinių dieną
ten kur ėjau degti iš gėdos
ten kur norėjau mirti už nuodėmes
už visus savo mirusiuosius
už visus kurie išplėšė iš manęs
po vieną sielos sluoksnį
ten kur norėjau būti
pakarta ir išniekinta
už tai kad esu ir už tai kad
nemoku būti
ten kur ėjau
bausmės
ten radau meilę
visa poezija
buvo apie jį dar prieš išmokstant kalbėti
kad jis yra
mano siela visada žinojo
mano akys žiūrėjo į jį dar prieš
praregėdamos
aš mačiau jo juodam vandeny
baltą švyturio šviesą
aš girdėjau jo sieloje
danaidžių arfų muziką
visose planetose
norėjau matyti jo laimingas akis
atnešti jam krentančių žvaigždžių auksą bet
nedrįsau prieiti
neradau rakto kurį
įmečiau į juodą degantį šulinį
dar prieš atslūgstant vandeniui
dar prieš išdygstant
rožėms, kuriomis tenorėjau pasakyti
ačiū kad tu esi
ir atleisk kad nemoku būti
tą rugpjūtį
nepagydomai susipjausčiusią sielą
atnešiau jam
nuteisti
jis tik nusišypsojo pro švelnų
liūdesio rūką
bet aš girdėjau jame danaidžių arfų muziką
mano siela visada žinojo kad jis yra
mano akys žiūrėjo į jį dar prieš
praregėdamos
