Aktualijos

Utenos krašto garbės piliečių vardai – rašytojams ir tautinio paveldo puoselėtojai

Gegužės 27 dieną Utenos rajono savivaldybės taryba suteikė Utenos krašto garbės piliečio vardą rašytojui, dramaturgui, scenaristui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Sauliui Šalteniui už reikšmingą pilietinę, literatūrinę, kultūrinę veiklą ir Sąjūdžio idėjų puoselėjimą; kraštiečiui rašytojui, aktoriui, nusipelniusiam meno veikėjui Pranui Treiniui už aktorinę, kultūrinę ir literatūrinę veiklą, garsinančią Utenos kraštą; žirgininkei Viktorijai Jovarienei už ilgą, atkaklų ir nuoširdų darbą, puoselėjant žirgininkystės tradicijas, kaupiant ir saugant senuosius liaudies buities, kultūros, tautodailės eksponatus ir įkurtą žirgininkystės muziejų.
Saulius Šaltenis – prozininkas, dramaturgas ir scenaristas – gimė 1945 m. Utenoje, mokytojų lituanistų šeimoje.
S. Šaltenio tėtis Rapolas Šaltenis buvo ne tik mokytojas lituanistas, bet ir populiaraus pobūdžio beletrizuotų literatūrologinių studijų autorius. S. Šaltenį supo literatūrinė namų dvasia ir stipriai juntama kultūrinė giminės tradicija, einanti nuo Antano Vienuolio-Žukausko ir dar giliau – Antano Baranausko. 1963–1964 m. rašytojas studijavo filologiją Vilniaus universitete, tačiau po pirmo kurso buvo paimtas tarnauti į tarybinę armiją, iš kurios grįžęs studijų nebetęsė.
Žvelgdami į S. Šaltenio veiklą iš dabarties, galime sakyti, kad ji aprėpia du pagrindinius barus – kultūrą, o dažniausiai – kultūros politiką. Politinė S. Šaltenio veikla išryškėja drauge su Nepriklausomybės atgavimu, o į kultūrinę veiklą jis įsitraukia iškart grįžęs iš armijos.
Nepriklausomybės laikotarpio S. Šaltenio kūryba nėra gausi, tačiau autorius intensyviai dalyvavo kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime. 1990 m. drauge su Sauliumi Stoma ir Arvydu Juozaičiu įkūrė literatūros ir kultūros savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir buvo jo redaktoriumi iki 1994 m. 1994–1996 m. buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiasis redaktorius.
S. Šaltenis – Kovo 11-osios Akto signataras, 1992–2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1996–l999 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministras.
1966 m. S. Šaltenis išleidžia pirmąją knygą „Atostogos“, kurioje užčiuopiamas teminis jo prozos branduolys – jauno žmogaus pasaulio suvokimas, jo brandos kelias, kuris vėliau bus išskleistas viename geriausių rašytojo kūrinių – apysakoje „Riešutų duona“ (1972). Vėliau šios apysakos pagrindu buvo sukurta pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“
1977-aisiais pasirodžiusioje devynių novelių apysakoje „Duokiškis“ S. Šaltenis imasi bene labiausiai draudžiamos temos sovietmečiu – jis vaizduoja Lietuvos provinciją pokario partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu. Šios apysakos įtampa sutelkiama į dviejų pasaulių susidūrimo vaizdavimą: buvusios nepriklausomos Lietuvos bei jos egzistencinės tvarkos ir ją užklojančios bei suardančios tarybinės tikrovės. Prievartinį pasaulio pertvarkymą S. Šaltenis vaizduoja pasitelkdamas ironiją, groteską. Svarbus poetinis apysakos matmuo – biblinių pasakojimų, sakralinių ritualų, folklorinių elementų pasitelkimas tekste, tačiau apysakoje jie nesusakralinami.
S. Šaltenio kultūrinė veikla glaudžiai susijusi ir su scenos menu. Daug jo kūrinių patyrė žanrinių transformacijų – režisierius Arūnas Žebriūnas, bendradarbiaudamas su S. Šalteniu (scenarijaus autorius) sukūrė filmą „Riešutų duona“ (1978). Tai vienas žaismingesnių ir įdomesnių lietuviškų filmų. Provincijos miestelis (galbūt Utena?) filme pasirodo kaip labai įdomi ir intensyvi realybė, pulsuojanti savitu gyvenimo ritmu.
Teatre buvo pastatyta pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976, režisierė Dalia Tamulevičiūtė); apysaka „Duokiškis“ perrašyta kaip pjesė „Duokiškio baladės“ (1978, režisierius Eimuntas Nekrošius), taip pat kaip scenarijus filmui „Mėnulio Lietuva“ (1997, režisierius Gytis Lukšas). Bene populiariausias filmas, pastatytas pagal S. Šaltenio scenarijų, – dviejų dalių istorinė juosta „Herkus Mantas“ (1972, režisierius Marijonas Giedrys), kuri tapo žiūrimiausiu sovietinio laikotarpio lietuvių filmu. S. Šaltenis kartu su Leonidu Jacinevičiumi parašė libretą pirmajam lietuviškam miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, režisierė D. Tamulevičiūtė).
Rašytojas S. Šaltenis yra sukūręs į donelaitišką epochą nukeliantį romaną „Kalės vaikai“ (1990), išbandęs esė žanrą knygoje „Pokalbiai prieš aušrą“ (1995). Po ilgesnio tylos laikotarpio pasirodė „Demonų amžius“ – proza ir dramaturgija (2014), romanai „Žydų karalaitės dienoraštis“ (2015), „Basas ir laimingas“ (2016) bei naujausias – apie Sausio 13-ąją – „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ (2020).
S. Šaltenis pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – Nacionalinė kultūros ir meno premija (2019), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“ (2016).
Pranas Treinys gimė 1928 m. gegužės 15 d. Kuktiškių miestelyje. Utenoje baigė vidurinę mokyklą. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame iki 1951 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo pačiu metu (1947–1950 m.) mokėsi ir dramos teatro studijoje. Baigęs mokslus Vilniaus universitete ir dramos studijoje P. Treinys pasirinko aktoriaus specialybę.


1950–1991 m., dirbdamas Akademinio dramos teatro aktoriumi, P. Treinys sukūrė įvairių vaidmenų. Vieni ryškesnių – Rudis (R. Blaumanio ,,Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1957), Trofimovas (A. Čechovo ,,Vyšnių sodas“, 1960), Topylis (Žemaitės „Marti“ – inscenizacija, 1964), Krizas (P. Cvirkos ,,Meisteris ir sūnūs“ – inscenizacija, 1965).
1958 m. sausio 25 d. P. Treinys skiriamas Akademinio dramos teatro direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki pat 1991-ųjų. Tad teatro užkulisiai, pasaulis ,,anapus“, P. Treiniui artimai pažįstami ne tik kaip aktoriui.
1961 m., praėjus dešimčiai metų po filologijos studijų Vilniaus universitete, ,,Jaunimo gretų“ žurnale pasirodė pirmasis P. Treinio apsakymas „Peršauta žvaigždė“. Šiuo apsakymu rašytojas pradėjo intensyvią kūrybinę veiklą, išleido per dvidešimt knygų. Nepaisydamas amžiaus (jau yra atšventęs devyniasdešimtmetį), rašo toliau. Netrukus turėtų pasirodyti nauja knyga, skirta Utenai ir uteniškiams. Ir visos kitos rašytojo knygos persunktos mįslingomis krašto istorijomis, parašytos sodria, nepakartojama, pilna smagaus humoro, nepaprastai vaizdinga kalba.
P. Treinio apysakos ,,Saulėlydžio vieversys“ inscenizacija buvo pastatyta radijo teatre ir Anykščių liaudies teatre. Anykštėnai parodė ir jo komediją ,,Polka su ragučiais“. 1984 m. gruodžio 31 d. valstybinis akademinis dramos teatras pastatė dviejų dalių vaidinimą ,,Ančiuko kryžius“ to paties pavadinimo P. Treinio romano motyvais. Pagal romaną „Jievaro tiltas“ sukurtas televizijos filmas „Kukučio sakmės“ (1987).
Nuo 1966 m. P. Treinys – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, ilgametis Lietuvos teatro draugijos prezidiumo narys, uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ valdybos narys.
Viktorija Jovarienė gimė 1940 m. gruodžio 15 d. Utenos rajone, Saldutiškio seniūnijoje, Degutinių kaime. Žirgai į Viktorijos pasaulį įsiveržė dar vaikystėje, kai, būdama šešerių, užsėdo ant arklio ir ilgus metus puoselėjo šią draugystę.
Baigusi Šiškinių pradinę mokyklą (Ignalinos r.), toliau mokėsi Kirdeikių aštuonmetėje, kurią baigė 1957 m. Baigusi aštuonmetę mokyklą dirbo Kirdeikių tarybiniame ūkyje apskaitininke. 1959 m. įstojo į Buivydiškių žemės ūkio technikumą, kurį baigusi metus dirbo agronome Saldutiškio tarybiniame ūkyje. 1966 m. persikėlė gyventi į Užpalius. 1981 m. įstojo į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Užpalių kolūkyje iki Nepriklausomybės atkūrimo dirbo agronome-brigadininke. Pradėjus irti kolūkiams, vadovavo žemės ūkio bendrovei „Bajorai“ ir pradėjo ūkininkauti.
Nuo 1966 m. pradėjo dalyvauti respublikinėse žirgų lenktynėse. Tai pirmoji Lietuvos istorijoje moteris, išdrįsusi mesti iššūkį vyrams ir su žirgu pasirodyti Sartų žirgų lenktynėse. Tuos laikus primena iškovotų prizų – taurių, medalių spindesys.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

1970 m. asmeninėje sodyboje, Užpalių seniūnijoje išlikusiuose senuose pastatuose, įkūrė privatų arklininkystės muziejų. Viktorijai žirgai svarbūs ir reikalingi. Jos sodyba Šventosios pakrantėje tapo ne tik ūkiu, bet ir muziejumi, erdve, kur susirenkama iš pagarbos ir meiles tautos istorijai bei žirgams. Čia vyksta įvairios šventės, suburiančios jos idėjas vienijančius žmones: Žolinių šventė, Naktigonės, Arklio diena. Jaunuoliai, besimokantys gyvulininkystės, žirgininkystės specialybių ar kokį nors darbą etnografine tema rašantys, pas Viktoriją suranda ir idėjų savo darbui, ir prieglobstį.
2016 m. Viktorijos ir kitų žirgų mylėtojų iniciatyva įkurtas žirginio sporto klubas „Ašvienių fanai“. Jos rūpesčiu ir begalinėmis pastangomis iš užmaršties baigiamas prikelti kultūros paveldo objektas – Užpalių dvaro arklidės. Tiek darbų, kiek per pastaruosius metus (2015–2020 m.) spėjo nuveikti V. Jovarienė, prikeliant Užpalių dvaro arklides (Kamenyčią), daugeliui nepavyksta ir per visą gyvenimą. Senovinė mokyklos klasė, Vazaunia, Viršaičio kabinetas, 100 abrūsų menė, Kamara, Bankelis – visa tai galima pamatyti apsilankius Viktorijos naujam gyvenimui prikeltose buvusiose dvaro arklidėse, kurios vis plačiau atveria duris lankytojams. Užpalių miestelio šviesuolė su pas ją užsukančiais žmonėmis mielai dalijasi savo gyvenimo kraičio skrynioje sukauptomis vertybėmis. iš čia nė vienas neišeina nepavaišintas pačios rinkta žolelių arbata su bitučių iš Šventosios pievų suneštu medumi.
Parengė
Vytautas KAZELA