Rasa MILERYTĖ
Trisdešimt metų kanklininkų ansambliui – daug ar mažai? Tokią sukaktį šiemet mini Užpalių kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“. Kolektyvo vadovė anykštėnė Jolita Novikienė šventės proga „Pasagėlei“ linki dar ne vienos šaunios sukakties. Kaip žinia, šį ansamblį 1991-aisiais įkūrė ir ne vienus metus jam vadovavo Asta Motuzienė. Vėliau ansamblio vairą perleido Loretai Liaugaudei, o prieš aštuonerius metus, jai pasitraukus, į kolektyvo veiklą prisikvietė anykštėnę kankliavimo meistrę. Prieš penketą metų, ansambliui švenčiant 25-metį, A. Motuzienė dalijosi jautriais prisiminimais apie „Pasagėlės“ ištakas, o šiandien dabartinė vadovė J. Novikienė kalba ir apie ateitį: kankliavimo tradicijos, įsitikinusi ji, Lietuvoje neišnyks, o Užpaliuose dar ilgai skambės graži kanklių muzika.
Aštuonerius metus vadovaujate „Pasagėlei“. Kaip atsitiko, kad tapote šio kolektyvo vadove, kas pastūmėjo imtis šios veiklos?
Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Tai, kas atrodo visiškai neįmanoma, kartais išsipildo keisčiausiais būdais. Su A. Motuziene ir su „Pasagėle“ mano pažintis prasidėjo 1999-aisiais, kai įvyko pirmoji „Skambančių kanklelių“ stovykla ir aplinkinių rajonų kolektyvai buvo pakviesti dalyvauti. Iš pradžių į stovyklas važiuodavom kasmet, paskui – kas dvejus metus. Taip susiklostė, kad „Pasagėlės“ kolektyvas liko be vadovės ir A. Motuzienė man, kaip arčiausiai gyvenančiai, pasiūlė perimti vadovavimą kolektyvui. Tuomet neturėjau nei vairuotojo pažymėjimo, nei automobilio, tad atsakiau, kad tikrai neįmanoma. O pasirodo – viskas įmanoma: atsirado ir vairuotojo pažymėjimas, ir automobilis, ir štai jau aštuonerius metus dirbu su „Pasagėle“. Man tai buvo iššūkis ir meilės išbandymas, kadangi ateina skirtingi vaikai, bet džiaugiuosi, jog viskas pavyko.
Kaip pačioje pradžioje sekėsi megzti ryšį su vaikais ir kiek geras sutarimas yra svarbus sklandžiai kolektyvo veiklai?
Nuo pat pradžių jaučiau labai didelį bendruomenės, tėvų palaikymą. Visi norėjo, kad kolektyvas išliktų. Į ansamblį atėjo puiki karta, dabar jie yra aštuntos ir pirmos gimnazijos klasių mokiniai. Atėjo dvylika mažiukų vaikų, o turėjom šešias mažas kankles. Žiūriu į tuos dvylika vaikų su šešiom kanklėm ir galvoju: ir ką man dabar daryti? O visgi po trijų mėnesių Vasario 16-osios proga jau grojome scenoje. Sutarimas, žinoma, yra svarbu, o kaip jį pasiekti? Manau, kad per nuoširdumą, per besąlyginę meilę vaikams. Kai vaikai mato, kad vadovo širdyje dega meilė kanklėms, ir jie patys užsidega.
Kolektyvo nariams dar anksti galvoti apie ateitį, bet galbūt jūs tarp jų įžvelgiate profesionalių muzikantų?
Apie profesionalių muzikantų kelią galvoti sunku, nes kanklės nėra populiarusis instrumentas. Bet „Pasagėlės“ nariai, įstoję studijuoti, galbūt įsijungs į folklorinius, kankliuojančius kolektyvus. Kolektyvo vaikai tikrai labai šaunūs ir ne vienam sakau, kad „jei mokytumeisi Anykščių meno mokykloje, tai kaip tave griebčiau“. Yra labai gabių vaikų. Mažuose miesteliuose gyvenantys vaikai skiriasi nuo gyvenančių didesniuose miestuose: jie smalsesni, labiau visko nori. Deja, jie turi mažiau pasirinkimų nei miesto vaikai.
Kiek kolektyve yra narių?
Šiuo metu yra keturiolika, keli pasitraukė iš veiklos, nes pakeitė mokyklą, tad pasidarė sunku suderinti laiką. Manau, kad Užpaliams, kai mokykloje nėra labai daug vaikų, 14 yra nemažas skaičius. Bandome auginti naują kartą, tačiau kai pirmoje klasėje mokosi keturi vaikai, nėra lengva rasti naujų narių.
Papasakokite plačiau apie koncertus ir repertuarą.
Repertuarui ieškome liaudies dainų, liaudies šokių, dainuojame sutartines. Karantino laikotarpis mums buvo sunkus, dabar tarsi pradedame viską iš naujo. Koncertai buvo sustabdyti, repertuaras pasimiršo, reikia daug ką pasikartoti. Per veiklos metus esame koncertavę ir Dainų šventėje, ir stovykloje Zelvyne, ne kartą koncertavome Zarasuose, Vilniuje, Kaune, Palangoje, Biržuose, aplinkiniuose miesteliuose. Stengiamės dalyvauti visur, kur pakviečia, o ir patys susigalvojame, kur galime nuvykti. Pernai dalyvavome trijuose nuotoliniuose konkursuose. Du Lietuvoje – Panevėžyje ir Kupiškyje, o vienas tarptautinis Kazachstane. Padarėme įrašą, siuntėme vertintojams ir visuose trijuose užėmėme pirmąsias vietas. Pernai pavasarį stengiausi kuo anksčiau pasiskiepyti, skiepijausi „Astra Zeneca“ vakcina, kad tik kuo greičiau galėčiau atnaujinti kolektyvo veiklą. Šiemet „Pasagėlei“ – trisdešimt. Su kokia nuotaika pasitinkate šventę? Džiaugsmingai. Daug repetavome, ruošėmės šventiniams koncertams, visi vaikai buvo labai susikaupę. Galbūt saulė, galbūt pavasaris taip veikia, bet visi esame nusiteikę pakiliai. Dabar pagalvoju, kiek dar galėčiau dirbti su „Pasagėle“? Keturiasdešimtmetį tikrai galėtume sutikti kartu, o gal ir penkiasdešimtmetį. Labai tikiuosi, kad pavyks išlaikyti kankliavimo tradiciją, nenukrypstant į kitus žanrus. O kaip jūs regite, ar kanklių tradicijos Lietuvoje pakankamai puoselėjamos? Kanklės yra toks instrumentas, kad tu gali išeiti į mišką, atsisėsti po medžiu ir kankliuoti. Iš tiesų tai yra meditacinis instrumentas, išgyvenantis atgimimą. Nors nėra populiariausias, bet Lietuvoje yra kankliuojančių, norinčių kankliuoti ir dabar jau ne taip lengva įsigyti instrumentą, netgi padėvėtą, nes viskas išpirkta. Tiesa, jau atsiranda daugiau meistrų, kurie gamina kankles. Kanklės negali išnykti. Juk Lietuvoje jomis grojama nuo senų senovės. Aišku, visos tautos turi kažką panašaus į kankles, tik kitaip vadina – koklės, kanelės, kantelės. O Lietuvoje šis grojimo būdas reprezentuoja šalį.
„Pasagėlėje“ dirbate su vaikais. O ar suaugęs žmogus, niekada iki tol nebandęs groti kanklėmis, galėtų išmokti? Ir ar kanklėmis galima atlikti šiuolaikinės muzikos kūrinį?
Anykščių meno mokykloje netgi yra kanklių programa suaugusiems. Dirbu su 40–50 metų moterimis, kurios anksčiau nebuvo susidūrusios su kanklėmis, pradėjo mokytis ir pasiekė puikių rezultatų. Su mažomis etnografinėmis kanklėmis groti šiuolaikinę muziką galimybės ribotos, nes kanklės yra diatoninės, vienos tonacijos, bet su koncertinėmis kanklėmis grojama absoliučiai viskas – nuo liaudies dainų iki klasikos ar popso. Pavyzdžiui, mes šiuo metu grojame melodiją iš filmo „Amelija iš Monmartro“. Vaikams norisi įvairesnių kūrinių, todėl ieškome internete, aranžuojame, pritaikome ir grojame. Tik keista: aš vis pasiklausinėju, kaip Utenoje yra su koncertinėmis kanklėmis. Sako – nėra jų. Šitoks miestas, o neturi koncertinių kanklių… Kuo jums asmeniškai įdomus ir svarbus šis instrumentas? Tai yra mano gyvenimas. Gyvenimo būdas. Nuo mažų dienų norėjau mokytis muzikos mokykloje, tačiau gyvenome Anykščių pakrašty ir mama vis sakydavo, kad nebus kam mane vedžioti į mokyklą. Paskui pakeitėm gyvenamąją vietą ir aš, būdama 10-ies, pamačiau skelbimą, kad muzikos mokykloje vyksta priėmimas, ir tušinuku buvo prirašyta, jog renkama nauja grupė – kanklių. Grįžau namo ir pasakiau mamai, kad grosiu kanklėmis. Mama dar siūlė rinktis akordeoną, bet nenusileidau. Taigi būdama 11-os pradėjau groti kanklėmis. Po pusmečio pasakiau, kad užaugusi būsiu kanklių mokytoja. Pernai suėjo keturiasdešimt metų, kai groju kanklėmis… Kanklių mokytojas – tai ne ta specialybė, kad baigi darbą, uždarai duris ir apie tai nebegalvoji. Ir po darbo valandų, ir savaitgaliais, ir per atostogas galvoji apie vaikus, apie tai, kokias programas galima parengti, planuoji, ieškai, kontaktuoji su kolegomis, keitiesi kūriniais. Šiandien neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.
Beje, o kas vaikus motyvuoja ateiti į „Pasagėlę“? Pradžioje tai turbūt yra tėvų iniciatyva?
Iš tikrųjų tai ne tėvai. Eini su kanklėmis į mokyklą, kvieti pas save į kultūros centrą, vyksta edukacija, parodai vienas, kitas kankles, pagroji, leidi vaikams patiems jas pačiupinėti ir tada pakvieti į repeticiją. Nėra taip, kad šis instrumentas prigytų visiems. Būna, kad vaikai bando, bando ir pasiduoda. Vyksta kaita. Vieni ateina, kiti išeina, būna, kad išėjusieji vėl grįžta. Žinau, ką reiškia, kai tėvai verčia kažką daryti. Rezultatas tada būna liūdnas. Čia negali būti jokio vertimo, nes tai yra popamokinė veikla, į kurią vaikai ateina savo noru. Aišku, kontaktas su tėvais būtinas, svarbu jausti jų palaikymą. Užpaliai – mažas miestelis, „Pasagėlės“ kolektyvas gerai žinomas, tad žinia apie jo veiklą sklinda.
Ko palinkėtumėte švenčiančiai „Pasagėlei“?
Linkiu, kad tai, ką kolektyvas daro, darytų su meile, su džiaugsmu. Kad kanklės, liaudies muzika, liaudies daina, liaudies kultūra, meilė savo kraštui lydėtų visą gyvenimą. Kad visada būtų gera prisiminti mokyklinius laikus ir veiklą kolektyve. Kad „Pasagėlė“ sulauktų dar daugiau sukakčių, nepasiduotų jokioms negandoms nei gyvenimo pasikeitimams.
