Tautodailininkė. Tautinio paveldo puoselėtoja Kultūros ir meno premijų laureatė. Pelnė daugybę prizų ir laureato diplomų rajoninėse, regioninėse, respublikinėse ir tarptautinėse parodose įvairiose šalyse. Mokomųjų ir poezijos knygų autorė.
Pakalnučių varpelių skambėjimas
atidaro į dieną duris,
kad rasos krištoliukų spindėjimą
tau įspaustų ilgam į akis.
Tarsi prarasto laiko atvirlaiškį
su banguojančiom varpom rugių.
Tarp piliarožių motinos ilgesį –
iš jaunystėj rašytų laiškų.
Įdienojus pakvimpa rugiagėlėm…
O gal žinot, kaip kvepia rugiai?
Bičių spiečius praūžia lyg nerimas…
Širdyje – mes tie patys vaikai.
Ant piliakalnio
šiąnakt
draikėsi
liauni žolynai
ir palaidais plaukais
moterys –
jaunos ir senos…
Tik pilnačiai nušvitus,
išryškėdavo
jų ilgų apdarų spalva:
balta ar juoda?
Vaidilutės ar laumės? –
Dviguba moters prigimtis
ir esybė…
Svarbu,
kokios akys jas pamatys…
METAI IŠ VAIKYSTĖS
Pienių žiedadulkėm
geltonai nuspalvintas
pavasarinis
gimtinės peizažas.
Į saulę atverti
senos trobos langai –
naujam gyvenimui…
Ryškus ir margas
vasaros pievų
žydėjimas
sapnuojasi
mirusiai bitei
mano delnuos –
po šienapjūtės…
Rudens vėjo
užgautų
voratinklių
pati tyliausia
melodija
kasdien vis rausvėjančio
klevo fone…
Pati ryškiausia
žiemos mėnesiena
speiguotą naktį.
Ir bandymas suprasti,
kokią žinią lange
šaltis
paliko tik man…
Mano vaikystė
piliakalnio papėdėje – ypatinga.
Vis galvodavau,
kas gi pasėjo ant jo
gležnučių anemonų –
vaidilučių, –
linguojančių galvas pavėjui,
lyg amžiną priesaiką
savo dievams…
Ir perregimų smilgų –
lyg vėlelių –
vos vos ( ir ne kiekvienam)
regimų.
Kiek paslapties…
O kas pribarstė
pačių skaniausių pasaulyje
žemuogių –
mažų širdelių,
kraujo lašelių?..
Tokio kvapo ir skonio
Niekur nesuradau.
Ir garsai vis kitokie:
pučiant šiaurės vėjui,
pavykdavo išgirsti
nuskendusios
bažnyčios
varpų duslų aidėjimą.
O patį vidurnaktį,
( jei tik tinkamas vėjas būdavo )
girdėjosi
užkeiktos nuotakos
viltinga rauda…
Nuskriaudžiau
savo vaikus,
taip ir neparodžiusi
to vaikystės piliakalnio.
Žilas kalvis armonika groja,
jam pritars jo jaunučiai sūnai.
Ir pasklis po Keležerių klonius
Jų melodijos, gimę nūnai.
Seną kalvį tik nuotraukoj mačius
negalėjau atplėšti akių…
Kiek gerumo, tiesumo, jo dvasios
aš gavau ir lig šiolei turiu?..
Nežinau, kas ten šaukia sugrįžti,
juk gimtųjų namų nebėra…
Gal tik vėlės gyvenusių šičia
Ir senolių daina nebaigta?..
Nežinau, kas brangesnis man liko:
ar lazdynas, ar senas akmuo?..
Sapnuose glostau slenkstį tos gryčios,
ieškau Motinos veido languos…
Ant ašaroto veido –
pienės pūkas –
lyg ženklas
iš paties Dangaus.
Nesi tu vienišas,
apleistas ir pamirštas,
nors toks jautiesi,
o mažatikis žmogau.
MAMOS ŠALIKAS
Aš numegsiu
savo sūnui šaliką,
kad svečioj šaly
nuo vėjų
jį apgintų.
O kai liūdna bus
širdy ir vieniša,
kad namus
ir Lietuvą
primintų…
Beržų šlamesį,
laukus
geltonų pienių
ir gandrų gražuolių
lengvą skrydį –
aš įmegsiu,
kad vaizdai gimtinės
guostų,
nuramintų
ir sušildytų…
Būtinai įmegsiu
mamos ilgesį
ir laukimo raštus
išrašysiu,
kad dažnai
lyg maldą
jis kartotų:
„Būtinai
į savo Lietuvą
sugrįšiu…“
Taip norėčiau
būt
visai nematoma.
Ir nežinoma,
net užmiršta
visai…
Lyg saulėlydis,
į ežerą
panyrantis,
ar aušroj
pranykstantys rūkai.
Kaip gražu,
kai mėlyni laukai
drobėje teptukais
nutapyti.
Šiandien tik
pražydo
lubinai –
negaliu to grožio
apsakyti.
Ir nenoriu
jo išnešt, dalinti,
tegul bus
tik mano tai
ir tavo –
tie keliai,
kuriais atėjom šičia,
tas dangus,
ta žemė
ir ta gryčia…
