Rasa MILERYTĖ
Tarmiškai rašanti poetė Ingrida Kepalaitė neseniai išleido trečiąją knygą „Spaciruokim“, parašytą uteniškių vyžuoniškių tarme. Knyga iliustruota pačios autorės darytomis nuotraukomis, todėl patraukli teksto ir vaizdo vienove. Tematiškai ir raiškos forma knygoje linkstama į žaidimą, lengvą ir šviesų bendravimą. Daug šiltų ir gražių žodžių skiriama Vyžuonoms ir jų apylinkėms. Eilėraščiuose daug gražaus, tarytum lėčiau tekančio kaimo laiko. Su I. Kepalaite kalbamės apie tarmę, įkvėpimą, jos skaitomas knygas, ateities planus.
Ingrida, kada, kokiomis aplinkybėmis parašėte pirmąjį eilėraštį? Ar dar pamenate jį?
Pats pirmas eilėraštis atsirado važiuojant iš Vilniaus Utenon. Tai buvo 2005-ųjų gruodžio 10-oji. Kai važiuoju iš Utenos Vilniun, ties Molėtais „persijungiu“ į bendrinę kalbą, o kai važiuoju iš Vilniaus Utenon, ties Molėtais „persijungiu“ į tarmišką kalbą arba, kaip mes sakom, – kaip žmonės šneka. Tada grįžtu jau kaip normali uteniškė. Ir vieną kartą sėdėdama galvoju: jei aš mąstau tarmiškai, bendrauju tarmiškai (net ir darbe šnekėdavomės tarmiškai), tai kodėl rašau bendrine kalba (anksčiau irgi rašydavau, bet ne tarme)? Pamėginau parašyti eilėraštį tarmiškai ir labai smagiai pavyko. Nuo tada tik tarmiškai ir rašau. O pirmąjį eilėraštį parašiau 6 klasėje.
Sakote, ir anksčiau rašėte, tačiau paklausta apie pirmąjį eilėraštį kalbate apie tą, kuris parašytas tarme. Ar su juo jūsų sąmonėje įvyko kažkoks lūžis?
Taip. Jeigu aš save identifikuoju kaip uteniškę aukštaitę, kodėl aš rašau bendrine kalba? Ar mano, lietuvės, identitetas yra kitoks nei aukštaitės? Tai buvo akimirkos dalykas. Tai truko ne daugiau kaip 10 minučių, bet taip su tais lūžiais ir būna, jie įvyksta greitai.
Rašote iškart tarmiškai, ar verčiate eilėraščius į tarmę?
Iškart tarmiškai, bet būna, kad kartais įrašau bendrinį žodį, o paskui prisimenu, kad tas žodis mūsų kalbėsenoje yra slaviškas ar vokiškas, ir pakeičiu. Dabar man sunku rašyti tarmiškai, nes bendrauju su žmonėmis iš visos Lietuvos, neapsiriboju vien aukštaičiais. Galų gale dabar žmonės, kurie šneka aukštaitiškai, pradėjo šnekėti modernia tarme, tai yra prie bendrinės kalbos žodžių prideda tarmiškas galūnes. O man patinka pasiknaisioti tarp tų žodelių, kurių daug kas atsisako, nes esą tai svetimybės (tie vokiški, slaviški žodžiai), kurias reikėtų kuo greičiau išguiti iš mūsų tarmių.
Man kaip tik atrodo, kad tie žodžiai labai svarbūs, nes jie rodo mūsų istorinį virsmą. Jie parodo, kad nesame kažkokia apribota salelė, apsupta kitų tautų, bet nepatirianti jų įtakos. Juk iš tiesų esame tautų katilas (ar katilėlis). Lietuviai visąlaik buvo tolerantiški ir kitoms kalboms, ir kitoms religijoms, ir kitokioms pažiūroms, tai kodėl dabar turėtume išbraukti tuos žodžius?
Galbūt rašydama naudojatės žodynais ar kitais šaltiniais, juose ieškote senų įdomesnių žodžių?
Neieškau. Kūryboje pasitelkiu šeimoje, giminėje vartojamus žodžius. Feisbuke yra tokia grupė „Susikalbėjimai“. ten žmonės dalijasi savo tarmės žodžiais. Kartais, būna, parašo žodį ir aš išsižioju, kad anksčiau nebuvau jo girdėjusi, o kitąsyk parašo, sako: štai labai retas žodis, o mes, uteniškiai, vos ne kasdien jį vartojam. Kartais žinau žodį, bet kartais jį išgirstu ar ištariu vienaip, kartais kitaip, tada rašybą pasitikrinu lietuvių kalbos žodyne.
Kaip manote, ar tarmės ateityje neišnyks?
Tarmės išliks. Žinoma, ne visi šnekės tarmiškai, bet Lietuvoje yra keli rajonai, turintys stiprų tarminį identitetą. Utena – vienas iš jų.
Tarmiškai rašančių poetų ir prozininkų nėra labai daug. Kaip manote, kodėl dauguma visgi renkasi bendrinę kalbą?
Rašyti bendrine kalba žymiai lengviau, įprasčiau. Tik kitokia bus bendrine kalba parašyto eilėraščio gelmė. Kažkas manęs paprašė, kad vieną savo eilėraštį „išversčiau“ į bendrinę kalbą. Išverčiau – ir jis buvo labai netoli banalumo ribos. O užrašytas tarme įgyja visai kitą prasmę.
Rašyti tarme nėra lengva vien jau dėl to, kad kyla sunkumų užrašant ilgąsias balses arba minkštuosius priebalsius. Vieni rašo bendrine kalba, be diakritinių ženklų, bet skaitytojui, kuris šios kalbos nevartoja kasdien, labai sunku perskaityti ir suprasti. Aš skaitydama kolegų raštus kitąsyk tik iš trečio karto suprantu, kokį žodį žmogus čia norėjo parašyti.
Kitas dalykas – yra žmonių, kuriems gėda kalbėti ir rašyti tarmiškai. Sako, kad pasirodys neišsimokslinę. O man tarmė kaip tik yra aukšto intelekto ir gražaus, drąsaus požiūrio į pasaulį, į savo tautą ženklas. Be to, vis daugiau atsiranda žmonių, kurie neturi tarmės – tai gimę ar augę miestuose, arba kai vienas iš tėvų aukštaitis, kitas žemaitis, o vaikas gimė Dzūkijoje ar pan. Nelaikau tokių žmonių prastesniais, tik manau, kad man labiau pasisekė, nes turiu šią ypatingą savybę.
Neseniai viešumoje kilo aršios diskusijos dėl lotyniškų raidžių Q, W, X vartojimo lietuvių kalboje. Kaip manote, reikia mums šių raidžių ar nereikia?
Nesuprantu, ko taip jaudintis dėl šių raidžių. Aš visus lenkiškus rašmenis leisčiau, nes juos mūsų tauta naudojo daugybę metų. Žemaitijoje vokiškus rašmenis kadaise naudojo. Nereikia jų bijoti, jie neatima mūsų identiteto, atvirkščiai – praplečia mūsų savastį, istorinį požiūrį.
Knygas leidžiate asmeninėmis lėšomis, su bičiulių parama. Įprasta būtų ieškoti rėmėjų, teikti paraiškas kultūros tarybai. Kodėl renkatės tokį sprendimą?
Kai 2008 m. leidau pirmą knygą „Paūturākim“, apie jokias paramas nežinojau. Pirmos knygos atsiradimas apskritai yra mistinis. Jei ne įvairūs sutapimai, gal jos ir nebūtų. Buvo atsiradęs žmogus, kuris žadėjo finansuoti leidybą, bet galiausiai išėjo taip, kad turėjau leisti ją savo lėšomis. Paskui jau žinojau apie paramas, bet buvo laikas, kai nebuvo galima teikti paraiškų. Buvau paprašiusi knygos redaktoriaus tik paskaityti eilėraščius ir pasakyti, kiek kainuotų leidyba, o jis kažkodėl atidavė rankraštį maketuoti ir spausdinti. Taigi vėl atsitiko taip, kad 2017 m. už „Pasakysiu pasakų“ leidybą mokėjau pati. Na o trečiai knygai (2021 m.)„Spaciruokim“ pavyko gauti dalinę savivaldybės paramą.
Įkvėpimas. Ar jis egzistuoja, ar tai tik mitas? Kokie kasdienybės momentai įkvepia jūsų eilėraštį?
Tikriausiai egzistuoja. Žinau poetų, kurie moko kitus, kad norėdamas parašyti knygą turi kiekvieną dieną rašyti mažiausiai tris valandas, nesvarbu, ką parašysi, net jei paskui knygai iš to panaudosi tik kelis sakinius. Aš to tikrai nedarau. tiesiog šauna kažkokia mintis ir tada aš ją apvelku eilėraščio rūbais. Būna, kad man pasiūlo parašyti eilėraštį viena ar kita tema. Galiu mėnesį sėdėti ir nieko neparašysiu, nes nėra tos tos ugnelės, o būna, kad išgirstu kokį nors žodį, kad ir per televiziją, ir tarsi lemputė užsidega. ir per kelias minutes jau yra eilėraštis.
Jūsų gyvenimo knygos: ką skaitėte vaikystėje?
Kiek save pamenu, mama man skaitydavo vaikiškas knygutes. Ypač ji mėgo skaityti vaikišką poeziją. Anzelmo Matučio, Martyno Vainilaičio, Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko. Būdavo, kad mokykloje reikėdavo išmokti mintinai kokį nors eilėraštį, o aš jį jau moku, nes mama buvo skaičiusi. Galbūt tai, kad mama man skaitė daug eilėraščių, ir nulėmė, jog mano gyvenime atsirado poezijos linija. Tas trumpas žanras, o ne proza. Vaikystėje eilėraščiai man patiko kur kas labiau, proza gal tik kokioje šeštoje klasėje ėmė patikti.
Kokias knygas skaitote šiandien?
Dabar daugiausiai skaitau dvasinę, saviugdos literatūrą, bet kartais užeina noras paskaityti ir romaną, ir poeziją. Iš pastaruoju metu sudominusių rašytojų – Saulė Zujūtė. Man patinka jos požiūrio į pasaulį kampas.
Galbūt yra knygų, kurios visuomet šalia jūsų – ar fiziniu pavidalu, ar atmintyje bei širdyje?
Ypatinga knyga, kurią vis ruošiuosi perskaityti trečią kartą, – Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Tai knyga, kuri man paliko neišdildomą įspūdį dar mokyklos laikais. Po kurio laiko vėl ją skaičiau ir įspūdis vis dar buvo labai stiprus. Dabar būtų įdomu paskaityti iš kitokios brandos perspektyvos.
Menininkai neretai kalba apie tai, kaip jiems svarbu priklausyti kuriančiųjų bendruomenei. Esate bendruomenės žmogus ar labiau vienišė?
Nei taip, nei taip. Šiuo metu nepriklausau jokiai kūrėjų bendruomenei. Devynerius metus buvau fotografų klubo „Žalias skėtis“ narė. Tai buvo naudinga, nes ne tik kitaip pamačiau gamtą (gamtą anksčiau matydavau iš geografės perspektyvos), bet ir geriau pažinau fotografijos žanrą. O rašytojų klubams niekada nepriklausiau.
Jūsų artimiausi kūrybiniai planai.
Apie naują knygą kol kas negalvoju, džiaugiuosi tomis, kurios jau yra išleistos, o naujus eilėraščius rašau. Įprastai planuoju tik tuos darbus, kuriuos privalau padaryti. O to, kas man teikia malonumą, neplanuoju. Kai tai nutinka, man būna malonus siurprizas.
Asmeninio archyvo nuotr.
