Utena yra ypatingas miestas. Jame gausu kuriančių žmonių – dailininkų, tautodailininkų, fotografų, rašytojų. Kai atrodo, kad viską jau žinai ir šitame mieste niekas tavęs negali nustebinti, atrandi visai nežinomą žmogų su nemažu kūrybiniu potencialu.Uteniškė Sandra Karužytė-Zabulienė įvairiapusė kūrybinė asmenybė – piešia, fotografuoja, rašo. Vytautas Kazela kalbina S. Karužytę-Zabulienę.
Kokia buvo pradžia?
Gimiau, augau ir gyvenu Utenoje. Man visuomet patiko ramus, neskubus gyvenimo tempas, visai šalia esantis gamtos prieglobstis, tad minčių kraustytis į didesnį, judresnį miestą niekada neturėjau. Atstumai gimtinėje sąlyginai nedideli, pėsčiomis galima pasiekti norimas vietas, o išeiti pasivaikščioti paleidus mintis vėjais man tiesiog būtina. Žingsniuojant nusikratau įtampų, veriasi kūrybinė erdvė…
Nuo mažens buvau gan rimtas, intravertiškas vaikas, gyvenantis savo piešinių, vaikiškų knygelių pasaulyje. Vienturtė… Ištisas valandas galėdavau piešti, spalvinti, vartyti knygas, apžiūrinėti paveikslėlius. Paaugusi įnikau skaityti. Dar lankant „Gandrelio“ lopšelį-darželį auklėtojos įžvelgė manyje gebėjimą piešti. Pradinėje ėmiau lankyti dailės būrelį, o nuo vienuolikos metų save atradau Utenos dailės mokykloje. Pradėti ten mokytis mane pastūmėjo tuometinė mano dailės mokytoja Aureolė Grikinytė – iki šiol esau jai už tai dėkinga. Dailės mokykloje jaučiausi sava, bene pirmą kartą gyvenime patekusi tarp panašių į save – jautrios, meniškos prigimties vaikų, jaunuolių.
Bręstant vis dažniau ėmė kankinti kažkoks nesuprantamas ilgesys… Viduje vėrėsi kažkas, ką apčiuopomis, instinktyviai galėjau nuraminti piešdama ir rašydama. Progai pasitaikius vis papaišinėdavau, ėmiau rašyti dienoraštį, kuriame fiksuodavau įvairius gyvenimo įvykius, o svarbiausia – nesąmoningai atradau vidinių būsenų aprašymo teikiamą nusiraminimą. Tačiau didžiausią palengvėjimą ir pasitenkinimą suteikdavo eilėraščių rašymas. Būdavo etapų, kai vėlai vakarais iki išnaktų sėdėdavau prie žvakės ir liedavau savo išgyvenimus eilėmis… Jos buvo tokios paprastutės, paaugliškos, naiviai atviros…
Pamenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja Daiva Katinienė, sužinojusi, kad kuriu poeziją, paprašė parodyti. Kaip aš gėdijausi… Keletą lapų netgi susegiau segtukais – kad tik mokytoja neperskaitytų mano, šešiolikmetės, meilės eilėraščių… Mokytoja, pervertusi rožinį sąsiuvinuką, primargintą jausmingų, o kartais destrukcija alsuojančių sakinių, palaistytą ašarėlėmis, patarė kuriant labiau prisidengti metaforomis, paieškoti subtilesnių išraiškos būdų…
Prieš beveik 20 metų baigusi Utenos Dauniškio vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau lietuvių filologijos studijas, bet, nors literatūra ir gimtoji kalba mane žavėjo, sostinės prisijaukinti taip ir nepavyko… Traukte traukė namai… Studijų nebaigiau, grįžau.
Grįžimas namo… Koks jis buvo? Juk, be visa kita, tai ir atsisveikinimas su pirmąja svajone…
Ilgai kankino daugybė išgyvenimų – nusivylimas, kad šimtukas, gautas už interpretaciją, ir beveik šimtukas už teksto suvokimą bei kalbos užduotis per valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nuėjo šuniui ant uodegos, kad nepasiekiau savo tikslo studijuoti lietuvių kalbą, kad nuvyliau tėvus ir, rodės, visą pasaulį… Tie mėnesiai buvo išties sunkūs.
Paguodos ieškojau knygose. Po truputį įtraukė psichologinė, saviugdos literatūra. Ėmiau labai domėtis vaikystėje patirtų išgyvenimų įtaka vėlesniam žmogaus gyvenimui, įdomios buvo Froido idėjos…
Kadangi iš Utenos išvažiuoti nebenorėjau, apsisprendžiau kolegijoje studijuoti socialinę pedagogiką. Šios studijos man labai patiko – įtraukė įvairių šakų psichologijos ir kitos paskaitos, kurioms atsidėjau iš širdies. Teko pasidžiaugti ir studentišku gyvenimu – kiek tai įmanoma gyvenant pas tėvus, – ir kolegijos visuomeniniame gvenime dalyvauti. Labiausiai įstrigusi užklasinės veiklos patirtis – pagrindinio vaidmens atlikimas dėstytojos Nidos Treinytės režisuotame spektaklyje „Sidabro namai“. Vaidinau kunigo Antano Baranausko mylimąją – poetę Karoliną Praniauskaitę. Tą spektaklį parodėme ne tik uteniškiams, bet ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams.
Repeticijos ir gastrolės man, jaunai studentei, paliko neišdildomą įspūdį, nes teko nemažai bendrauti ir laiką leisti su kitais mūsų trupės nariais – kunigais Andriumi Šukiu bei Sauliumi Keru, minėta režisiere N. Treinyte, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyresniąja specialiste Zita Mackevičiene, smuikininke Gintare Armonaite, dėstytoju Edmundu Vaitiekumi, kurso drauge Virginija Pavlovaite. Polėkis, saviraiška, gilesni pokalbiai, subtilus humoras – visa tai ir daug daugiau praturtino mane, leido labiau save pažinti. Tuo laikotarpiu, įkvėpta spektaklyje atliekamo vaidmens ir labai susitapatinusi su poete Karolina, sukūriau eilėraščių ciklą.
Nerūpestinga jaunystė anksčiau ar vėliau baigiasi. Užgriūva buitis, šeiminiai rūpesčiai. Būtent tuo laiku kažkur dingsta daug vilčių teikę menininkai.
Baigusi kolegiją ėmiau dirbti ne pagal specialybę – tai buvo administratorės darbas. Su draugu Antanu sukūrėme šeimą. Viena po kitos gimė dvi dukrelės. Augindama jas Utenos kolegijoje baigiau neakivaizdines buhalterinės apskaitos studijas. Menams, literatūrai, kūrybai laiko neliko, nes visą savo dėmesį skyriau šeimai, studijoms. Šis gyvenimo tarpsnis išmokė mane, iki tol šiek tiek pakilusią nuo žemės, buitiškumo, rūpinimosi kitų poreikiais, atsakomybės.
Vaikams ūgtelėjus ir atradus daugiau erdvės sau, kūryba protarpiais grįždavo į mano gyvenimą. Šiek tiek tapiau aliejiniais dažais, vėliau labai susidomėjau mandalų kūrimu, portretų piešimu pieštukais bei fotografija. Naujas darbas, kurį susiradau mažajai dukrai pradėjus lankyti darželį ir kurį dirbu jau beveik dešimt metų, taip pat kūrybiškas. Vienoje Utenos gamybos įmonių esu atsakinga už reklamą, tad tenka fotografuoti, daug dirbu su grafinio dizaino programomis. Ėmiau aiškiai suvokti, jog kūryba yra neatsiejama mano visavertiško gyvenimo dalis. Labai myliu, vertinu savo šeimą, bet, be laiko ir erdvės sau, lieka vien buitinė egzistencija, kurioje jaučiuosi lyg ant kranto išmesta žuvis.
Grįžimas prie kūrybos dažnai būna sunkus. Kas lėmė, kad keliolika metų po pelenais rusenusios žarijos neišblėso, o šoktelėjo nauja liepsna?
Kad siela vis nerimsta, vis esu ieškojimuose – gyvenimo prasmės, tikrosios savęs… Gilinuosi į žmogiškosios būties paslaptis, domėdamasi Rytų filosofija, ieškodama sąsajų tarp religijos ir psichologijos. Domina literatūra, menai. Prieš kelis mėnesius vėl grįžau į Utenos meno mokyklos Dailės skyrių. Atpalaiduojančioje po dienos rūpesčių atmosferoje tobuliname piešimo įgūdžius ir tiesiog smagiai būname su bendraminčiais mokytojo Daniaus Galiausko vadovaujamoje suaugusiųjų grupėje.
Ir… Esu vėl panirusi į poeziją. Kažkas sunkiai suvokiamo, nepaaiškinamo protu ir logika. Po truputį ėmiau atrasti savy gyvą, energija mane vis papildantį šaltinį. Vėl ėmiau kurti eiles – po 14 metų pertraukos. Susikūriau savo poezijos puslapį. Grįžtu namo ir jau beveik ketverius metus dalijuosi jame savo eilėraščiais, fotografijomis, piešiniais.
Mano poezija – lyg dienoraštis, kuriame pasakoju apie savo potyrius, emocijas, fantazijas, sapnus, formuojančius mano realybę. Cikliškai pasikartojančius, bet su įsipinančiomis vis naujomis, platesnėmis ir vis labiau nustebinančiomis suvokimo gijomis. Moteriškumo paieškos, itin glaudaus santykio su gamta pajutimas, troškimas priartėti prie Visatos ir žmogiškosios būties paslapčių įminimo – tai pagrindiniai motyvai, lydintys mane individualizacijos proceso metu ir atsispindintys mano poezijoje.
Prieš trejus metus kartu su gera pažįstama Inga Gimbutiene išleidome knygelę vaikams „Dominyka ir Nevalgymo oželis“. Aš buvau tos knygos iliustratorė ir maketuotoja.
Sandra Karužytė-Zabulienė
¤ ¤ ¤
mėnuli baltas
mano broli
ką sraunioji upė
šnabžda tau į tolį
ledinėm savo lūpom
tamsioje nakty
miško vidury
kai vilkai
į tave galvas kelia?
matau tave
broleli baltas
upės sraunumoj
bangelėm besimainantį
girdžiu paslapčių nuotrupas
raibuliais ataidinčias
kad neužmirščiau jų
susirenku į skreitą
nuo eglės šimtametės
viršūnės nuplasnojus
pelėda čaižiai ūkteli
viskas jau
į pirkią laikas
nakčiai židinį pakurstyti
vandens kibirėly –
mėnulis raibuliuojantis
saujoj – eglės spygliai
¤ ¤ ¤
Giedoki, sesule, giesmes,
Ant pilko akmens rymodama,
Po senu Didžiuoju medžiu
Papurusią galvelę linguodama.
Esu aš greta, tu jauti –
Po banguojančiom smilgų viršūnėm,
Po drugelių sparnų vėjeliu,
Po smiltelėm laiko prasruvusio…
Medžio šaknys man pina kasas,
Vėsuma švelniai glosto, ramina…
Išsiilgusias lūpas glaudžiu
Prie gėlojo švento šaltinio.
Lanko pramotės senos mane –
Susikibusios rankom niūniuojam
Praėjusių amžių sakmes,
Puošiam sielas rasų karoliais…
Aš sugrįšiu, sesule, tikėk,
Upei negrįžtamai nutekėjus…
Brisim pievomis žaliomis vėl,
Senai saulei naujai užtekėjus.
¤ ¤ ¤
Santalmedžio dūmas
pakilo į dangų,
kadagio uoga
nukrito į žemę,
visos upės ir vėjai
iškeliavo savais keliais…
Likau tik aš
prie seno didžiulio ąžuolo
prisėdusi vėl
ant pilko akmens.
Apkabinus save,
prie savęs prisiglaudusi
žvaigždžių spindesy
seną maldą girdžiu –
iš prosenių lūpų
liejas tiesiai į širdį
pavasario pažadas
tikėjimu tyliu…
Ant užmerktų akių
dulksnos lašeliams krintant
vis giliau
ir giliau
suleidžianti šaknis…
¤ ¤ ¤
žinoma
atsimenu
neužmiršau
manai
galėčiau
veidas per šviesus
siela sklandanti
muzikos dvelksme
per lengva
kad atminty nuskęstų
jaučiu ją visą
lengvume
lėto plunksnos kryčio
švelnume
rasos lašeliuose
ant voratinklio gijų
po blakstienom
pažirusiuose
lietaus lašais
virtusiuose
atsimenu
jaučiu
klausau
girdžiu
¤ ¤ ¤
prisimenu tave
karštos vasaros
miško šešėliuose
samanų spalvos akis
kuriose rūpestis visu pasauliu
atsispindėjo
kuklus bežadis atsidavimas
akimirkos stebuklui
sielos žiedlapių atvėrimas
kad bitės nutūptų
medus
ant dovanojančių tavo rankų
medus
ant mano lūpų
komuniją renkančių
¤ ¤ ¤
lino akys
rausvos lūpos
išbučiavo
mano širdį
glėbė rankos
rūpestingos
skausmą maldė
ir nutildė
rimo vėjas
plaukus glostė
lietė veidą
jautrūs pirštai
sielą visą
iki dugno
ilgesio skaidraus
pripildė
¤ ¤ ¤
savo drėgną žvilgsnį
panardink į tolį
gal kada atleisi
už tai ko nebuvo
prašau tylios ramybės
tave apkabinti
užglostyt užliūliuoti
it kūdikį lopšy
žinok esi ne vienas
ir niekad toks nebūsi
ne vien tik juoda balta
be atspalvių tavy
tyliai ramiai stovėsiu
žiūrėsiu ir klausysiuos
ir sukuždėsiu ačiū
už tai kad toks esi
¤ ¤ ¤
nežinau
kas esi
tik tavo pirštams
klavišais bėgiojant
plūsta melodija
mano širdies sukurta
sapno paslaptį
kiaurai reginčios akys
atpažįsta mane
anapus veidrodžio stiklo
berymančią
tarp spinduliais ir šešėliais
mirgančių lapų
sename obelų sode
ateini iš lėto
visą save atidavęs
ateini į mane
¤ ¤ ¤
juodai baltais klavišais
ekstazės įkaršty
šoka laibi mano pirštai
per prakaito lašus
pašėlusių akordų gaudesy
man vis negana
noriu dar
dar
d a r
…………………..
ir nutylu staiga
nuo nebegalėjimo
išjausti tobulai
išbūt lig dugno
kas mano pasiimt
ir užtrenkiu skausmingai
pianino dangtį
ligi pat širdies
lig visa apimančio
n e b e m y l ė j i m o
savęs
kitų
ilgam
