Birutė NENĖNIENĖ
Retai, bet, sutikite, būna, kai kažkas tave „nuperka“ sulig pirmu žodžiu. Taip šių eilučių autorę savo pirmąja tarmiškai parašyta ir išleista eilėraščių knyga „Gegutes abrūsėliai“ ėmė ir nupirko poetė R. Katinaitė-Lumpickienė, ne tik prabilusi savo gimtąja vaikystės tarme, bet ir tarsi reabilitavusi skambią, kitų tarmių atstovų ausims, – gal kiek gruboką rytų aukštaičių uteniškių tarmę su kiekvienais metais vis labiau sterilizuojamos modernėjančios bendrinės lietuvių kalbos kontekste, parodydama ją kaip gerbtiną, o ne atgyvenusią ar gėdingą kaimietišką šnektą. Leidykla „Kauko laiptai“ ką tik išleido 9-ąją uteniškės poetės knygą „Varna su baltu plūksnu“ (redaktorė Ieva Rudžianskaitė), kurios puslapiuose per asmeninių išgyvenimų prizmę autorė toliau brėžia savo vaikystės gyvenamosios aplinkos, buities kontūrus, nuspalvindama juos ne vien asmenine, bet ir kitų kelių kartų giminaičių ir tėviškėnų patirtimi. Tarmiškieji R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai, nors ir labai trumpi, santūrūs, be gražbyliavimo ir kitokio panašaus dekoro, yra neįtikėtinai talpūs ir iškalbingi – tikra gimtojo krašto enciklopedija. Autorei užtenka vienos frazės, menkiausio epizodo, vienos ar kelių detalių – ir situacija kaip ant delno su visomis, kartais net dramatiškomis, aplinkybėmis. Na kad ir tos „pivuonijas palungej be lungų“ – jos atželia ir tebežydi net ir prie apleisto ištuštėjusio belangio namo. Arba – tiesiog visas gyvenimas kitame trumpučiame eilėraštyje:
kažkadu atrode
teraikia akimirkas
dabar supruntu
kad gyvenima neužteks
O kokia įsimintina autorės kelionė su šviesele!
tų šviesalį
katrų man indėjai kelionen
apskabinus ajau
klupdama nepalaidžiau
misliau:
geriau jau duntis išsipilsiu
kaipgi rasčiau tumsoj
savi pačių
Pasinaudodama iš kartos į kartą perduodama ilgamete protėvių, senelių ir tėvų, gimtojo kaimo patirtimi ir išmintimi, poetė neieško įmantrių dirbtinių metaforų, neaprašinėja ir nesismulkina – jos kalba pasverta, santūri, kaip grūdai be pelų. Šioji turinio ir formos vienybė yra viena svarbiausių knygos vertybių. Buvo, yra ir bus skaitytojų, sakančių, kad nėra taip paprasta ir lengva skaityti tarmiškai, argi neįmanoma tą patį surašyti „normalia“ literatūrine kalba. Dalis tiesos tame gal ir yra, bet, kaip pasakytų bet kuris menamas poetės knygos personažas, „raikia tik prisnaravyt“ ir jokiu būdu neskubėt – ir viskas eis kaip per sviestą. Nors gal ir ne visai… Tenka prisipažinti, kad, besirengiant pasidalyti mintimis apie naujausią R. Katinaitės-Lumpickienės knygą „Varna su baltu plūksnu“ su laikraščio „Utenis“ skaitytojais, nepakako vieno jos perskaitymo. Ir visiškai nepasiteisino ar nepadėjo išankstinės pastabos, kuriuose puslapiuose yra įsimintiniausios frazės ar eilėraščiai. Vos pradėjus rašyti į paviršių ėmė kilti jau visai kitos frazės ar eilėraščiai, nusivesdami paskui save ir šią naujausios poetės kūrybos interpretaciją, pavyzdžiui, netikėtai prisiminus skaitytą rinkinyje esantį eilėraštį apie neišvengiamą kiekvienos kaimo trobos gyventoją – katę:
pa šitekas metų vis atamenu
kaip sanelių kate
apsunkusiu kačiukais pilvu
niekaip neprisnaravija nušokt na pečiaus
kol prejau ir nukeliau
tadu da nežinojau
kad laukiuos
Eilėraštį galima priimti kaip konkretų prieš kelis dešimtmečius buvusių įvykių prisiminimą, bet kadangi šalia senelių mes paprastai esame linkę įsivaizduoti jų mažamečius ar paauglius anūkus, šis poetės prisipažinimas „kad laukiuos“ skamba ir kaip universali motinystės savivoka: ir man bus kaip tai katei… Ką kalbėti apie skaitytojo pasirinkimus ir šokinėjimus nuo vieno prie kito eilėraščio, jei ir pati R. Katinaitė-Lumpickienė eilėraštyje „Susitikimas su skaitytojais“ išpažįsta tą patį:
terp šimtą dvidešimt saptynių puslapių
jieškai viena ailėraščia žmanėm paskaityt
karštligiškai vartai knygų narvuojies
nerundi
nu biškį pamislyk
kakį čia velnių darai
parašei knygų a nėr kų skaityt
va va jau tuoj rasi patį svarbiausių
va na šita
tai klausuntys amų praras
nu ir kas kad praras ben vienas
jag iš visa ataja pinki
Paguodai arba pagalvojimui:
nusimk akuliorus ir nusišluostyk
prakaitų
ne rozų girdėjau
kad vienas tikras ailėraštis knygaj –
tai jau knyga
Skaitant labai smagiai nuteikia ir vėl sušmėžavę ar tik ne iš pirmosios tarmiškosios knygos „Gegutes abrūsėliai“ atkeliavę raudoni Reginos tupliokai:
kai labai narėjau raudanų tupliokų
nebuva ne kiek pinigų
šindei galėč nuspirkt visų tuzinų
raudanų žalių ir visokių
bet padagrų geriausia kavot
pa jadais
Eilėraštyje – keletas detalių iš vaikystės, pora sakinių apie nūdieną, o prieš akis – visas nueitas gyvenimo kelias… Neįkyriai ir neprikišamai atkartojama ir dar viena, galima sakyti, jau legendinė R. Katinaitės-Lumpickienės kūrybos detalė – kažkas „na pat viršūnes“. Kažkada tai buvo „abalys“, ypač žavėjęs nuolatinį ikikarantininių poetės knygų pristatymų dalyvį Jurgį Jurgelį, o naujausioje knygoje, eilėraštyje „Varnas lapšine“, skaitytojams vėl tenka kelti galvas į viršų:
jakia narva narvelia nenoriu
net auksinia
kas gali atstot mana gūžtų
alksnia pačioj viršūnej
vėja čiūčiuojamų lopšį
su saulas šilkų kutasiukais
Toje pat gūžtoj „alksnia pačioj viršūnėj“ glaudžiasi ir R.Katinaitės-Lumpickienės naujausios knygos alter ego – „varna su baltu plūksnu“. Juknėniškių širdis turėtų paglostyti tai, kad jų kraštietė nesiskelbia balta varna, kokia, pabrėždama savo kūrybinį statusą, išprusimą ir kitas skirtybes, lyginant su paprastais gimtojo krašto žmonėmis, galėtų išsiskirti iš jų. Savo išskirtinumą iš viso jų pulko ji kukliai pabrėžia vienui viena balta plunksna – kas norės, tas pamatys ir atpažins, o kas nematys – pasaulis dėl to nesugrius, bala jo nematė. Taip pat kaip ir knyga pavadintame eilėraštyje ji taip ir rašo:
sava genty
nebuvau balta varna
bet buvau su baltu plūksnu
Apskritai varnų šioje knygoje išties nemažai:
varnai neiškada sava lizda –
tegul apsistoja suopis ar sakalas
jas varniokai užauga
išsilakste padebesiais
ir tas su baltu plūksnu
ragis kaip visi
Galiausiai po visų „varniškų“ variacijų knygos pabaigoje R. Katinaitė-Lumpickienė bando paleisti ar net pavaro savo baltaplūksnę mūzą šalin. Tik veltui:
varna tu varna
nesakiok iš paskas
ir nesgnievak
ne aš
a mani šitas kelias pasrinka
Ir kelias nesuklydo…