Vytautas Kazela
Kažkaip likimas ar gyvenimas labai viską neteisingai sudėlioja. Paklausk bet kurioje Lietuvos vietoje, kokį žymiausią kryždirbį žino, visi kaip vienas atsakys, kad tai Vincentas Svirskis. Gyvenęs ir dirbęs Vidurio Lietuvoje – Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse. Ir tik apie Uteną ar Anykščius kažkas prisimins, kad šiuose kraštuose buvo kitas ne mažesnio talento kryždirbys Antanas Deveikis. Tai du stulpai, ant kurių laikosi visa senoji Lietuvos kryždirbystė.
Išsikėlęs užduotį parašyti apie šį talentingą meistrą, susidūriau su laiko neatitikimu. Sako, nerašytinė žmonių atmintis gali išsaugoti faktus ilgiausiai penkiasdešimt metų, o A. Deveikis gimė 1819 metų rugpjūčio 25 dieną Kuktiškių valsčiuje, Kačiūnų kaime. Pasimirė A. Deveikis 1929 metų rudenį Pakalnių valsčiuje, Vieteikių kaime, Antano Šukio pirtelėje. Palaidotas Pakalniuose, tik jo kapo vietos niekas neatsimena. Niekas kryždirbiui net kryžiaus nepastatė. Žiūrėdamas į jo gimimo ir mirties datas galvojau, kad čia vėl kažkas pripainiota. Paskui, kai pradėjau gilintis į šio žmogaus gyvenimą, paaiškėjo, kad kryždirbys iš tikrųjų išgyveno 110 metų. Kryždirbio vaikystė prabėgo Kuktiškių dvare, kuriame kumečiavo jo tėvai, o jiems anksti mirus, Antanukas penkerių metų visiškas našlaitis liko. Kuktiškių ponas jį ne tik paglobojo, bet ir lietuviško rašto išmokė. Paskui, kiek paaugęs, Kuktiškių dvare piemenavo, Noliškio dvare – bernavo. Vėliau Kuktiškėse susirentė trobelę. Medžius trobelės statybai iš dvaro miško ant pečių susinešė. Ponas, išgirdęs, kad Deveikis trobelę statosi, tik paklausęs, iš kur medį imąs, o sužinojęs, kad jis ant savo pečių iš miško parsineša, leido dirbti toliau. Trobelė buvo dūminė, vienu langeliu į gatvę. Vedė. Žmona jį labai mylėjusi – keletą kilometrų eidavo jo iš darbų grįžtančio pasitikti. Šeimos gyvenimu neilgai džiaugėsi – žmona gimdydama pirmagimį mirė. Padirbo ne vieną kryžių Kuktiškėse, paskui persikėlė į Leliūnų kraštą, gyveno Pakermežyje. Pastatė kryžius Mačionyse, Ažugiriuose, Antalgėje (1910), Utenoje, Grybeliuose (1894), Kuktiškėse (1913). Jų pastatyta ir Skiemonių krašte, Momėnuose. Apie 1912-uosius metus A. Deveikis sukūrė Mykolą Arkangelą Utenos bažnyčiai. A. Deveikis vienas pirmųjų labai išpuoselėjo kryžių briaunas, o karnizus apstatinėjo skulptūrėlėmis. A. Deveikio darbo kryžiai masyvūs, liemuo kvadratinio skerspjūvio, dažnai karnizais suskaidyti į 2 ar 3 tarpsnius. Liemens ir šakų kraštai gausiai puošti kryžiukų, rombelių, pusapskritimių, įvijų kolonėlių ir kitų motyvų drožiniais. Kryžmų galai trilapio formos. Kryžmų centre pritaisyta koplytėlė su saulės, pusmėnulio ir kryželio kompozicija viršuje bei angeliukais kampuose. A. Deveikis – garsiausias kryždirbys ir dievdirbys Utenos krašte, sukūręs kelias dešimtis ornamentuotų kryžių. Kitos rūšies – neornamentuotais stiebais – A. Deveikio kryžių buvo Nemeikščių, Klovinių, Griūčių kaimuose, pavieškelėse. Utenos kraštotyros muziejuje ranka užrašyti žmonių atsiminimai apie A. Deveikį. Atsiminimai rinkti praėjus vos ne keturiasdešimčiai metų nuo kryždirbio mirties, bet yra be galo vertingi. Jei ne jie, neturėtume nieko apie šį žmogų. Man labiausiai įsiminė vieno leliūniškio pasakojimas, kad A. Deveikis, pastatęs savo padarytą kryžių, puldavęs prie jo, apsikabindavęs kaip brolį ir sakydavęs: „Dieve, tu mane sutvėrei, o aš tave padirbau. Dabar mes abu lygūs.“ Ir ne nusižeminęs, verkšlendamas, o linksmai. Visa tai matydami žmonės laikė jį linksmuoliu. Kryžius ne tik prie namų ar kitose viešose vietose statė, bet ir ant kapinių. Daug jų stovėję Kuktiškių ir Leliūnų kapinėse. Ant Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios frontono ir dabar stovi A. Deveikio skulptūra „Trimituojantis angelas“, primenantis visiems apie Paskutiniojo Teismo dieną. Nedidelis buvo žmogiukas, bet pašėlusiai stiprus. Ne vienas apie jo jėgą yra pasakojęs: „Kartą gyvendamas Vieteikiuos Deveikis iš miško žabarų kūlį nešėsi ir sutiko du vietinius vyriokus, kurie jį ir užsipuolė: Iš kur neši, seni, ką čia tempi?“ „Matot gi ką – žabarėlius. Jei jums reikia, imkite ir neškitės“, – Deveikis nusimetė nuo pečių naštą. Kilstelėjo vienas, kilstelėjo kitas – ant nugaros neužsikelia. Šypsosi Deveikis žiūrėdamas: nieko iš jūsų nėra. Aš jei paimčiau už sprandų, net ir nenorėdami pasibučiuotumėt. Susigėdo bernai, nukabino nosis: tai neškitės, dėde… Deveikis švystelėjo kūlį ant pečių, net šlapios šakos girgžtelėjo, ir neskubėdamas nuėjo Lygialaukio kalno pusėn“… Buvo tikintis žmogus, kūrė maldas ir jas išgiedodavo. Artimai draugavo su knygnešiu Liudu Kuliešiumi, su dailide ir kryždirbiu Kaziu Rinkevičiumi iš Avižienių kaimo, kitais kryždirbiais. Uteniškiai meistrai Alvydas Seibutis, Alfonsas Petrošius, Osvaldas Šumskus ir Eglūnas Židonis atstatė Griūčių ir Nemeikščių kryžius. Mano kalbintas E. Židonis prisimena: „Griūčių kryžius jau buvo nuvirtęs, bet dar buvo išlikę ornamentų detalės. Matavome viską ir atkūrinėjome milimetrų tikslumu. Puikus buvo meistras, jis ne tik išdroždavo ornamentus, bet ir padarydavo ornamento briauną. Tokį griovelį… Vėliau niekur to nemačiau. Turėjo žmogus Dievo dovaną.“ A. Deveikio garsųjį Antalgės kryžių atstatė P. Kaziūnas. Būta ir daugiau panašių bandymų – vienur geriau pavykusių, kitur prasčiau. Tarp geriau pavykusių minėtinas Kuktiškių bažnyčios šventoriuje stovintis A. Deveikio kryžius, skirtas Krikščionybės 1600 metų jubiliejui. Kryžių meistras darė ilgai, gal trejus metus. Kaip prisiminė Juozas Treinys, kunigo Daukšos prižiūrimas A. Deveikis kryžių darė klebonijos pašiūrėje. Kunigas jam ir pavalgyti duodavęs: „Suėję vyrai ir vaikigaliai matė, kaip Antanas Deveikis vien tik peiliuku ornamentus drožė. Užsidaręs pašiūrėje, ne ant lietaus. Nudrožęs dalį ornamento jį apdažo. Kiek padirbėjęs meistras palieka viską ir išeina kitur.“ Bet iki sutarto laiko, 1913 metų, kryžių užbaigęs. Padėjo vyrai jį pastatyti, o meistras pats ornamentus prikalė, skulptūrėles išdėliojo. Kryžius su lentele, ant kurios užrašyta: „Tuo ženklu pergalės 313–1913 krikščionybės laimėjimo sukaktuvėms paminėti“. Visą gyvenimą dirbęs prastais įrankiais, kurie į jo terbelę sutilpdavę. Tumputis pjūkliukas, peiliukas, o kokie galingi kryžiai! Dėl uždarbio nesiderėdavo, bet dirbo stropiai, kad prieš žmones ne gėda būtų. Dirbo prie Leliūnų bažnyčios statybos – degė kalkes. Meistrai jo išdegtas kalkes girdavo. Nors su kunigu nelabai sutaręs, bet šis leisdavęs po mišių prie bažnyčios pasistatyti stovelį ir abrozdėliais, škaplieriais, medalikėliais prekiauti. Paskui, į senatvę, A. Deveikis apsigyveno netoli Pakalnių, Ignapolio (vėliau pervadintas į Vieteikių) kaime, ant Lygialaukio kalno pastatytoje Antano Šukio pirtelėje. Ne tik knygas skaitydavo, bet ir rašyti spausdintinėm raidėm mokėjo. Nekalbus buvo, o jei kalbėdavęs, tai tik religinėmis temomis. Rūkyti, tai rūkęs, bet visiškai negėrė. Jei vyrai jam degtinės pasiūlydavę, jis tik galvą papurtydavęs: nereikia jam šito kartumo, geriau jau iš balos vandenį gerti. Liaudies dainų mokėjęs. Amžininkai prisimena, kad pasiimdavęs su savimi rūgusio pieno ąsotį ir išeidavęs su jaunesniu Mykolu Zaranka šieno pjauti. Papjauna vyrai, susėda ant pradalgio prie Radaikio upelio ir uždainuoja gražią vestuvinę dainą:
Papūtė vėjelis iš visų šalių,
Krenta rasytėlė ant rūtytėlių.
Verkia mergužėlė jaunų dienelių.
Neverk, mergužėle, nesiminavok.
Aik rūtų darželin, pasiuliavok.
Nebėra man čėso čionai uliavot,
Baigias jaunos dienos –
Raiks ant vinčiaus stot.
Nuims vainikėlį žalių rūtelių,
Uždės čiupkelėlį baltų sietkelių.
Aš to čiupkelėlio nešienavosiu –
Rūtų vainikėlio balsu raudosiu.
Rūtų vainikėlis per marias plaukia,
Baltas čiupkelėlis ašaras braukia.
Vargas A. Deveikį, Ančiuku vadintą, visą gyvenimą lydėjo. Skurdas žvelgė į kryždirbį iš visų kampų. Kol kryžius statė, bent pavalgyti gaudavo. Pradėjus antrą gyvenimo šimtmetį ir duoneliauti teko. (Iš atsiminimų: – Kiek metų turi, seneli? – Šimtų šešius gal jau pabaigiau. – Kaip jautiesi? Kaip laikaisi? – Ačiū, ačiū! Jaučiuos kaip dvidešimtes. Šiaip sveikas būčiau, tik ligas vienų kojų pritrauke.) A. Deveikis vaikščiojo dviem kirkaliais (ramentais) pasiramstydamas, maskatuodamas tarp jų lyg žalvario varpas, smarkiai virve tampomas. Paskutiniaisiais metais jau ant patalo gulėdamas skulptūrėles iki paskutiniosios drožė. Išėjo senasis meistras. Nė kapo neliko. Kryžiai supuvo ir nuvirto. Didelė pagarba meistrams, kurie „milimetrus gaudydami“ juos atstatė. Vienos skulptūrėlės pateko į fondus, o kitos gal ir ugnyje pradingo. Daug visokių neatitikimų rengdamas šį straipsnelį radau. Kaip pagrindą ėmiau tik muziejininko Balio Juodzevičiaus užrašytus žmonių atsiminimus apie Utenos krašto, o gal ir visos Lietuvos šviesuolį A. Deveikį. Fotografuoju Kuktiškių bažnyčios šventoriuje A. Deveikio kryžių, sušlama kažkas už nugaros – tarsi šešėlis per užmaršties sniegynus nubrido…
Autoriaus nuotr.