Parengė Vytautas KAZIELA. Retas uteniškis nežino, kad iš mūsų krašto kilę tokie žymūs, Lietuvoje ir net pasaulyje vertinami žmonės kaip poetai Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Miškinis, medikas Bernardas Lounas ar mokslininkas Kazys Pakštas, tačiau yra daugybė nuostabių, dideliais pasiekimais pasižymėjusių žmonių, apie kuriuos, deja, žino nedaugelis. Vieni iš tokių – kunigas Petras Markevičius, tautosakininkė Bronė Kazlauskienė (Valiulytė), mokslininkai Vanda Aramavičiūtė, Algirdas Steponavičius, Algirdas Povilas Vaškelis. Su šiomis asmenybėmis ir siūlome susipažinti.
Vanda Aramavičiūtė
Vanda Aramavičiūtė gimė 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolio kaime Kuktiškių valsčiuje (dabar Utenos seniūnija), mažažemio valstiečio šeimoje. Mokėsi Puodžių pradinėje mokykloje, vėliau – Kuktiškių septynmetėje, o nuo 1956 m. – Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje. Susidomėjo mokytojo profesija, tad baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio institutą prancūzų kalbos specialybę. Įgijo prancūzų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Septynerius metus dirbo prancūzų kalbos mokytoja Prienų rajono Stakliškių vidurinėje mokykloje. Buvo labai gerbiama moksleivių, jų tėvų, kolegų.
1967 m. V. Aramavičiūtė buvo pakviesta į Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto pedagogikos ir psichologijos sektorių. Netrukus įstojo į aspirantūrą ir, vadovaujant prof. Bronislovui Bitinui, ėmė gilintis į paauglių psichologiją ir tirti paauglių, neturinčių tinkamos moralinės aplinkos šeimoje, ugdymo problemas. 1971 m. pradėjo vadovauti instituto auklėjimo problemų sektoriui, subūrė tyrėjų kolektyvą, pradėjo skelbti mokslines publikacijas ugdymo tematika, skaityti pranešimus respublikinėse konferencijose, įsidarbino VVPI pedagogikos katedroje dėstytoja valandininke. 1973 m. apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertaciją „Individualus priėjimas auklėjant nedarnių šeimų vaikus“.
1984 m. jai suteiktas docento, 1993 m. – profesorės vardai. 1991 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Vyresniųjų mokinių dorovinė pozicija ir jos ugdymas“. Tai buvo pirmasis Lietuvos edukologijoje habilitacinis darbas, kuriame tyrimo objektu buvo pasirinkti vyresnieji mokiniai, besimokantys įvairių tipų mokyklose, suteikiančiose vidurinį išsilavinimą.
Per visą gyvenimą profesorė paskelbė daug įvairaus pobūdžio mokslinių darbų, dalyvavo ir skaitė pranešimus įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, dėstė Vilniaus, Šiaulių, Vilniaus pedagoginio (dabar edukologijos) universiteto studentams.
Pagrindinė jos vykdytų mokslinių tyrimų sritis – vyresniųjų mokinių, besimokančių bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, dvasingumo raidos tendencijos ir ugdymo prielaidos. Ypatingą dėmesį skyrė doroviniam auklėjimui ir jo ryšiams su religiniu, estetiniu, socialiniu ir tautiniu auklėjimu stiprinti.
Nuo 1992 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos (pedagogikos sekcijos) veikloje, buvo akademijos leidinių redakcinės kolegijos narė.
2006 m. profesorė išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir jos valdybos nare.
Mirė Vilniuje 2017 m. spalio mėn. 2 d. Palaidota spalio 5 d. Rokantiškių kapinėse.
Petras Markevičius
Petras Markevičius gimė 1912 m. gegužės 30 d. Utenoje, gausioje 12 vaikų šeimoje. Tėvas buvo amatininkas, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1915 m. šeima gyveno Maskvoje, o po karo grįžo į savo namus Daržų gatvėje.
P. Markevičius 1924 m. baigė pradžios mokyklą, o 1933 m. – gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1938 m. birželio 11 d. buvo įšventintas į kunigus. Seminarijoje buvo davęs blaivybės įžadus ir visą gyvenimą jų ne tik pats laikėsi, bet ir kitus sudrausmindavo.
Vikaravo Pumpėnuose, Vabalninke. Klebonavo Daunoriuose, Upytėje, Anciškyje, Dambravoje, o nuo 1964 m. iki pat mirties – Biliakiemyje. Mirė 1987 m. balandžio 25 d. Palaidotas Kristaus žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.
Nutapė per 400 paveikslų. Paliko šimtus rankraščių, kuriuose eilėraščiai, poemos, dramos, tautosakos rinkiniai.
Savo kasdieniame gyvenime nesitenkino vien bažnytinių pareigų atlikimu. Domėjosi daile, kultūra, literatūra, tautosaka. Pirmoji P. Markevičiaus tapybos darbų paroda surengta Utenos kraštotyros muziejuje 1988-aisiais, praėjus metams nuo kūrėjo mirties. „Vagos“ leidykla išleido P. Markaičio (Markevičiaus) poezijos rinktinę „Viršukalnių aidas“, Utenoje išėjo dar dvi jo knygos – „Tarp ūkanų ir saulės“ ir „Vienas žodis“.
Algirdas Steponavičius
Gimė 1934 m. lapkričio 20 d. Utenos rajono Kryželių kaime. Technikos mokslų daktaras (nostr. 1993), docentas (1970), tiltų specialistas. Baigė Biliakiemio pradinę, Utenos 1-ąją vidurinę mokyklas, 1957 m. – Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijų universitetas), įgijo kelių inžinieriaus specialybę, 1965 m. baigė aspirantūrą Maskvos inžineriniame statybos institute, metalinių konstrukcijų katedroje pas akad. prof. N. Streleckį. 1957–1962 m. dirbo Ukmergėje, Kelių statybos valdyboje, 1965–1969 m. Kauno politechnikos institute, 1969–1995 m. ėjo VISI (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) asistento, vyr. dėstytojo, docento pareigas. Pagrindinė veiklos kryptis – tiltų projektavimas. KPI ir VISI dėstė metalo konstrukcijų, metalinių ir medinių tiltų, specialiųjų konstrukcijų (bokštai, stiebai, rezervuarai ir kt.) disciplinas, inžinerinę grafiką.
Buvo ilgametis studentų mokslinės draugijos (SMD) vadovas ir SMD Respublikinės tarybos narys. Įvairiuose mokslo leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje paskelbė 36 mokslinius straipsnius apie metalines konstrukcijas ir tiltus. Dalyvavo respublikos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, skaitė pranešimus apie Lietuvos tiltus. Išleido (kartu su kitais) vadovėlį ,,Miesto transporto statiniai“, knygelę ,,Viršnorminių krovinių saugaus vežimo per automobilių kelius, tiltus ir viadukus apskaičiavimai“. Išleido metodinių nurodymų studentams apie kursinius ir diplominius projektavimus.
Algirdas Povilas Vaškelis
Gimė 1937 m. sausio 19 d. Utenos rajono Puodžių kaime. Chemijos mokslų daktaras, profesorius, LMA narys korespondentas, akademikas. 1954 m. baigė Tryškių vidurinę mokyklą, 1959 m. – VVU chemijos fakultetą. 1957–1958 m. dirbo Chemijos fakulteto vyresniuoju laborantu, 1958–1959 m. – LMA Chemijos ir cheminės technologijos instituto laborantu, 1959–1965 m. buvo jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1965–1978 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1978–1980 m. – Mokslinės ir techninės informacijos sektoriaus vadovas, 1980–1993 m. – Dielektrikų funkcinės mechanizacijos laboratorijos vadovas. Nuo 1993 m. cheminės kinetikos ir katalizės skyriaus, 1993–1997 m. – to paties pavadinimo laboratorijos vadovas, nuo 1992 m. – Chemijos instituto direktorius. 1965 m. tris mėnesius stažavosi Čekoslovakijoje, 1990 m. – du mėnesius JAV. Vadovavo 12 doktorantų. Dviejų knygų bendraautoris. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio žurnaluose. Akademiko P. A. Vaškelio mokslinių tyrimų sritys buvo įvairios: heterogeninė katalizė tirpaluose, dielektrikų metalizacija, metalų kompleksinių junginių ir peroksojunginių tyrimas, poliarografinė analizė.
Profesorius parašė dvi knygas, publikavo apie du šimtus mokslinių straipsnių, kurie buvo cituoti beveik tūkstantį kartų. Jis yra 18 išradimų bendraautoris. Akademikas buvo aktyvus pedagogas: dėstė cheminės termodinamikos kursą Vilniaus pedagoginio instituto studentams, skaitė katalizės kursą Chemijos instituto ir Vilniaus universiteto doktorantams bei magistrantams. Jo vadovaujami penkiolika mokslo daktarų paruošė ir apgynė disertacijas, o du iš jų tapo habilituotais daktarais.
Akademikas yra dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas (1989 ir 2000 m.). 1996 m. jam paskirta pirmoji Lietuvos mokslų akademijos vardinė J. Matulio premija.
P. A. Vaškelis – Tarptautinės elektrochemikų draugijos (ISE) narys, Lietuvos chemikų draugijos viceprezidentas, Lietuvos mokslų akademijos Teodoro Grotuso fondo valdybos pirmininkas. Jis buvo ilgametis žurnalo „Chemija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalų „Elektrochemija“ ir „Russian Journal of Electrochemistry“ konsultacinių tarybų narys, daugelio tarptautinių chemijos žurnalų recenzentas, „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ kelių straipsnių autorius.
Dalyvavo ir skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Kinijoje ir kt. 1993–1999 m. skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto studentams. Nuo 1994 m. Lietuvos chemikų draugijos viceprezidentas ir Mokslo studijų skyriaus pirmininkas. 1986 m. apdovanotas Lietuvos valstybine mokslo, 1996 m. – akademiko J. Matulio premija. Vienas žinomiausių Lietuvos chemikų mirė 2009 m. vasario 5 d.
Bronė Kazlauskienė (Valiulytė)
Bronė Kazlauskienė (Valiulytė) – Lietuvos tautosakininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Gimė 1920 m. sausio 10 d. Kuktiškėse.
1946 m. baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1945–1989 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Paskelbė studiją „Vestuvinių lietuvių liaudies dainų klasifikavimas“ (išspausdinta knygoje „Literatūra ir kalba“ t. 11 1971), sudarė pasakų rinkinį „Močiutės pasakos“ (1985). Parengė „Lietuvių liaudies dainų katalogo“ t. 2–4 („Vestuvinės dainos jaunosios pusėje“ 1976, „Vestuvinės dainos jaunojo pusėje“ 1977, „Istorinės-socialinės dainos“, su P. Jokimaitiene, 1980), su kitais parengė „Lietuvių tautosakos“ t. 1–2 („Dainos“ 1962, „Dainos. Raudos“ 1964), S. Daukanto knygą „Žemaičių tautosaka“ t. 1 (1983), Lietuvių liaudies dainyno t. 1–4 („Piršlybų dainos“ 1983, „Sutartuvių – jaunojo išleistuvių dainos“ 1988, „Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos“ 1989, „Jaunosios ieškojimo – išvažiavimo į jungtuves dainos“ 1994). Apdovanota Lietuvos mokslo premija (1994, su kitais).
Mirė 2001 m. lapkričio 17 d. Vilniuje.
Juozapas Čepėnas
Juozapas Čepėnas (gimė 1880 m. spalio 30 d. Velaikių kaime, Utenos rajone, mirė 1976 m. sausio 24 d. Pasvalyje, palaidotas Daugailiuose) – kunigas, spaudos darbuotojas, rezistentas, filosofijos mokslų daktaras.
Pakrikštytas Daugailių parapijos bažnyčioje (Utenos r.). 1900 m. Vilniuje baigė gimnaziją, 1905 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo įšventintas vyskupo Kasparo Cirtauto. Kunigavo Pušalote, Kamajuose, Kėdainiuose, Pabiržėje, Šaukote, Skaistgiryje. 1920–1924 m. Freiburge ir Miunchene (Vokietija) studijavo filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, už Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir veikalų psichologinę analizę 1924 m. pelnė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs gavo išsvajotą darbą – 1924–1926 m. dirbo Zarasų progimnazijos kapelionu, 1926–1928 m. – jos direktorius, mokytojų kursų vedėjas ir gretimos Smėlynės parapijos klebonas. Steigė blaivybės, „Saulės“, Šv. Kazimiero draugijų skyrius. Bendradarbiavo spaudoje. Buvo Antašavos, Anykščių (iš kur pirmą kartą 1941 m. įkalintas Kauno kalėjime), Pašvitinio klebonu, altaristu Kurtuvėnuose, Pasvalyje.
Per nacių okupaciją Anykščiuose pasirašė memorandumą žydų klausimu. Pasvalyje 1951-aisiais, jau 71 metų, vėl suimtas, apkaltinus antitarybine agitacija ir išgalvotais ryšiais su vokiečių agentais, nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5-eriems tremties. Atsidūrė Verchne Uralsko ir Vladimiro kalėjimuose, bet po Stalino mirties 1954 m. byla peržiūrėta ir po ketverių metų paleistas grįžo į Pasvalį altaristu, kur baigė savo gyvenimo dienas.
