Vytautas KAZELA. Baigiasi metai ir vertėtų apžvelgti uteniškių knygų derlių. Kokie jie buvo Utenoje gyvenantiems ir iš jos kilusiems rašytojams?
Bene ryškiausia šių metų knyga yra „Kauko laiptų“ leidyklos išleista Reginos Katinaitės-Lumpickienės „Varna su baltu plūksnu“, jau pelniusi ir prestižinę Antano Baranausko literatūrinę premiją. Naujoje eilėraščių knygoje „Varna su baltu plūksnu“ R. Katinaitė-Lumpickienė derina šiuolaikinio gyvenimo detales su laikui nepavaldžia praktine išmintimi. Nors autorė neneigia objektyvaus žinojimo vertės, tačiau primena nepamainomą subjektyvios patirties svarbą žmogiškojoje egzistencijoje. Neretai prieštaringas asmens vidinis pasaulis atskleidžiamas nevengiant pasijuokti iš savęs, patiriant nuostabą ir netikėtus išminties blyksnius. Poetės kalba pulsuoja gyvybiškumu, o eilėraščių subjektės santykis su aukštaičių uteniškių tarme tampa neatsiejama jos dalimi – per vilnijančius gimtosios tarmės žodžius užgimsta savivoka, įvairiausi prisiminimai ir, žinoma, poezija. Kritikė dr. Ieva Rudžianskaitė apžvelgdama R. Katinaitės-Lumpickienės knygą „Varna su baltu plūksnu“ rašė: „Dar vienas labai svarbus rinkinio bruožas – kalbančiosios santykis su tarme. Panašiai kaip ir gyvenimui, tarmiškiems žodžiams subjektė išpažįsta besąlygišką meilę ir prielankumą. Tarmė neatsiejama nuo amžinybės ir nuo nenutrūkstamo kūrybinio veiksmo: „[…] būsi žodis / ir viska pradžia“ (p. 88). Kita vertus, jaučiamas šioks toks teisinimasis dėl pasirinkimo rašyti tarmiškai: „devulis liudinykas: // meginau rašyt kaip visi – / iš letuviška // sakau niaugi teip jau durnasna / kad neišeis“ (p. 84). Įtampą tarp susitaikymo su mirtingumu ir nerimo keičia įtampa tarp noro rašyti tarmiškai ir jausmo, esą taip rašydamas nepritampi prie kitų. Tokį nepritapimą simbolizuoja varnos su balta plunksna įvaizdis, kai ši prie kitų pritampa tik iš dalies (p. 11). Kitaip tariant, išryškėja subjektės „tarpinė“ būklė: ji nėra svetima, bet ir nėra sava, vis balansuoja tarp susitapatinimo ir išskirtinumo. Tad ir varna pasirodo ne tik kaip išminties simbolis (p. 43), kartais jai suteikiama ir negatyvi prasmė (p. 30).“ Tai penktoji rašytojos knyga gimtąja tarme. Tarmiškai rašo ir Ingrida Kepalaitė. Jos trečiąją tarmiškai parašytą knygą „Spaciruokim“ šiais metais išleido „Diemedžio“ leidykla. Knyga iliustruota pačios autorės nuotraukomis, todėl patraukli teksto ir vaizdo vienybe. R. Katinaitės-Lumpickienės knygoje daug skaudaus kalbėjimo, o I. Kepalaitės „Spaciruokim“ daugiau linkstama į žaidimą, lengvą ir šviesų bendravimą. Daug šiltų ir gražių žodžių skiriama gimtosioms Vyžuonoms ir jų apylinkėms. Eilėraščiuose daug gražaus, tarytum lėčiau tekančio kaimo laiko. Pačiam pristatinėti savo knygą „Sapnų slidininkas“ būtų ir nepatogu, ir neetiška. Todėl tik pacituosiu, kas rašoma knygos anotacijoje: „Sapnų slidininkas“ – tai dvyliktoji poeto Vytauto Kazielos knyga. Naujame rinkinyje V. Kaziela lieka ištikimas minimalizmui, jo žodis taupus, bet svarus, o eilėraščiai daugiasluoksniai. Poetas nevengia socialinių temų, randasi tekstų, susijusių su karantinu bei pandemija, tačiau juose sugeba neįsivelti į daugiažodžiavimą, emocijas ir kuria netikėtus asociatyvius ryšius, gilias potekstes. Knygos leitmotyvas – susitaikymas su savimi, savo ir aplinkos nykimu, išsiskyrimais. Viena iš ryškiausių naujojo rinkinio ypatybių – sugebėjimas jungti konkrečias kasdienybės detales su amžinosiomis meilės ir mirties temomis.“ O štai ką apie poezijos knygą „Anapus Stikso“ sako pati jos autorė Eglė Kirilauskaitė: „Mano naujausia poezijos knyga „Anapus Stikso“ apima pastarųjų ketverių metų kūrybinį laikotarpį. Tai – ketvirtasis mano kūrybos rinkinys. Jame publikuoti eilėraščiai psichologijos, romantinių patirčių, asmenybės tapsmo, menų sąveikos ir net teisėsaugos tematika. Patekti anapus Stikso man reiškia būti anapus mirties, anapus materijos lygmens ir anapus savo žemiško tapatybės ribotumo. Antikos mitologijoje priesaika virš Stikso upės buvo laikoma pačia tvirčiausia. Poezija man visada prilygo tiesos sergėjimui. Tai – ne tik gyvenimo būdas ar saviraiškos forma. Poezija – tai galingas įrankis, apie tikrus ir teisingus dalykus kalbantis nuoširdžia menine kalba. Kartu poezija man yra alternatyva konformizmui, paliudijimas, kad galima gyventi, matyti ir jausti kitaip, savitai, nešabloniškai. Poetinė kalba – tai galingas pasąmonės srautas, kuris aplanko pačiu netikėčiausiu metu ir nenuspėjamomis aplinkybėmis, belieka tik užrašyti. Eilėraščiai kartais nustebina mane pačią. Taigi, poezija – sveikas būdas pažinti savo pasąmonę, net tamsiausius jos užkaborius, ir nukreipti vidinę energiją menine linkme, kad ši neįgautų destruktyvių formų. Poezija man taip pat yra būdas praplėsti realybės ribas. Tai – santykinai saugi erdvė savo vizijoms, lūkesčiams, fantazijoms įgyvendinti per meninę prizmę. Visa, kas neįmanoma mūsų tikrovėje, poezijoje įgauna meninį pavidalą. Šiuo požiūriu poeziją laikyčiau savotišku paraleliniu pasauliu.“ Rinkinyje „Aukštaičiuose“ publikuojama dešimties savičiausių Utenos krašto rašytojų kūryba. Antanas Miškinis, Jonas Šiožinys, Alfonsas Nyka-Nilūnas, Petras Panavas, Antanas Masionis, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Kaziela, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Alvydas Katinas ir Audrius Musteikis – gerai žinomi poezijos mylėtojams. Nors jie visi saviti ir skirtingi, bet atstovauja Rytų Aukštaitijos poetinei mokyklai, kurios pradininkai buvo Antanas Strazdas ir Paulius Širvys. Knyga bus naudinga ir vyresniųjų klasių moksleiviams, nagrinėjantiems šiuolaikinę lietuvių poeziją. Šiais metais išėjo vienuoliktasis „Atokių stočių“ almanachas. Almanache publikuojama 28 Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų kūryba. Tomas Vyšniauskas pristatydamas praėjusių metų almanachą sakė: „Vertinant naujas (ne tik meno sričių) iniciatyvas, svarbu atkreipti dėmesį, kaip tieji gležni daigai pakelia laikmečio skersvėjų išbandymus: lūžta ir sunyksta, mutuoja iki piktžolės ar tampa gausų derlių duodančiu naujai sukultūrintu augalu. Šiais metais almanachas „Atokios stotys“ (išleido leidykla „Kamonada“) pasaulį išvydo jubiliejinį, dešimtą, kartą. Manau, dešimties metų laikotarpis (per tą laiką kasmetiniuose rinkiniuose buvo publikuota kone šimto skiringų autorių kūryba) pakankamas, jog šį leidinį traktuotume kaip savitą, įdomų ir analizuotiną reiškinį lietuvių literatūros lauke. Apibendrindamas bendrą almanacho poetikos foną teigčiau, jog rinkinys nepretenduoja tapti avangardiniu ribas trinančiu ir sienas griaunančiu gaivalu, tačiau romiai ir nuosekliai pateikia skaitytojui pagrindines poezijos dedamąsias: demesį estetikai, daugumos tekstų pretenzijas į gilesnius minties klodus, metaforiškumą, emocinį krūvį, klasikines tematikas (daugeliu atvejų išvengiančias archajiškumo dėmių), stilistikos įvairovę. Žodžiu, turi viską, ko reikia puikiai poezijos knygai. Derindamas brandžius tekstus su trapiomis, bet išraiškingomis naujų takelių paieškomis „Atokių stočių“ almanachas primena skaitytojui, kad geografija su mentalitetu nebūtinai koreliuoja, o atokumas nereiškia provincialumo. Manau, leidinys (o ir visas „Atokių stočių“ konceptas) nusipelnė ne tik būti pastebėtas, bet ir tapti svariu reiškiniu lietuvių literatūros padangėje.“
