Vytautas Kazela
Daunorių bažnyčioje jau kuris laikas eksponuojama Eglūno Židonio kryžių paroda. Labai norėjau apie ją parašyti, tačiau supratau, kad tai labai siaura meno sritis ir rašant apie tokią parodą man reikėtų specifinių žinių, kurių aš neturiu. O rašyti dėl paties rašymo nenoriu, todėl „Utenio“ skaitytojams siūlau mūsų pokalbį su tautodailininku Eglūnu Židoniu.
Kryžių aš esu daug padaręs – ne lauko, o vidaus kryžių. Interjerinių. Vienu metu aš kiekvieną mėnesį padarydavau po kryžių. Tai buvo vidinis poreikis. Nesu ypač pamaldus ar uolus krikščionis, bet toks poreikis man buvo. Dariau negalvodamas apie pardavimą, o sau. Ir dabartinėje parodoje yra keletas kryžių, darytų seniau, o kiti padaryti dabar.
Ar kažkuo skiriasi kryžius nuo kitų medžio skulptūros darbų?
Skiriasi. Yra kažkokia atsakomybė. Jei kitus darbus galiu drožti taip, kaip man šauna į galvą, tai su kryžiais šiek tiek kitaip. Bet poreikis yra. Nežinau, iš kur ir kaip. Gal už padarytas nuodėmes. Kad droždamas išsimedituočiau. Vienaip yra, kai dirbi pagal užsakymą, kitaip, kai darai sau. Aš noriu, kad ta senoji kryždirbystė neliktų sustabarėjusi, o eitų toliau. Norisi naujų formų, naujo dekoravimo, naujo požiūrio.
Bet tu droži ne tik kryžių, bet ir Nukryžiuotąjį?
Tu darai juos kartu ar atskirai? Man kryžius ir Nukryžiuotasis yra vienis. Būna visaip. Darau ir atskirai. Ir tik paskui sujungiu, bet yra taip, kad viską drožiu iš to paties medžio. Būna ir taip, kad skiriasi medienos rūšys. Kryžius iš ąžuolo, o Nukryžiuotasis iš liepos. Kad būtų šios toks kontrastas.
Parodoje eksponuojama 15 kryžių. Per kiek metų susidarė tiek, kad jau galima surengti atskirą parodą?
Gal per dvidešimt penkerius. Kai mes darėme didžiuosius, monumentalius kryžius, tada man ir atsirado poreikis drožti mažesnius, interjerinius. Yra išdrožta ir keletas labai mažų. Kai kuriuos praradau vežiodamas po parodas. Tiksliau, daviau, kad nusivežtų ir eksponuotų. Nepagalvojau, jog reikia prigrasinti, kad atsargiai elgtųsi. Porą mėnesių ten paroda buvo, paskui parvežė supakuotus. Aš gal tik po savaitės juos išpakavau ir, kai pamačiau, rankos nusviro. Taip keturių kryžių ir netekau. Dabar jau, kai vežu į parodą, pats pakuoju. Reikia ir medžiagų, ir laiko, bet ką darysi. Gaila padaryto darbo, nesinori jo sugadinti. Ir aš jų jau negaliu dabar atkartoti. Iš kriaušės, obels medienos drožti… Dabar užsidedu ir stipriausius akinius, bet jų atkartoti negaliu. Gaila truputį. Drožti iš kriaušės sunku, bet gražiai poliruotas atrodo. O poliravimas labai paprastas – medį į medį trini, kol atsiranda blizgesys. Kažkada turėjau šveicarų užsakymą. Buvo užsakę keletą kryžių, pagal jų senovines tradicijas poliruotų iš kriaušės medienos. Ne pirma tai mano kryžių paroda – buvo eksponuojami Rokiškyje, Ignalinoje, Užpaliuose, Ukmergėje, Vilniuje. Ši paroda atnaujinta, joje nemažai pastaraisiais metais sukurtų kryžių. Gražiai sutapo. Jau norėjosi žmonėms parodyti. Kalbėjomės su iš Daunorių kilusia uteniške Jolita Umbrasiene. Sako, bus Daunoriuose atlaidai, suvažiuos iš šio kaimo kilę žmonės: kodėl nepadaryti bažnyčioje parodos? Daunoriai man labai artimas kraštas – pro jį kasdien į Stripeikius važiuodamas pravažiuoju. Be to, dešimt metų čia dirbau. Pažinojau visus. Yra dar Barkus Bronius. Su juo ir jo broliu Juozapu kartu dirbome. Jie buvo eiguliai. Vyžių ir Šeimaties autobusų stoteles kartu su Juozu statėm. Paskui taip vadinamąjį senatiltį per Būką statėme. Neseniai kažkas pasakojo, kad iki 1982 metų ant to tilto vykdavo gegužinės. Tiltą mes ant senų polių statėm. Iš Daunorių mano kryžių paroda keliaus į Stripeikius, į Bitininkystės muziejų, o paskui ją priims Utenos turizmo centras.
Kuo skiriasi dabartiniai tavo darbai nuo kitų?
Yra labai smarkiai netradicinių, yra labai neįprastų formų. Vienas apžiūrėjęs parodą man papriekaištavo, kad tai, ką darau, nieko bendro neturi su religija, kad autoriui trūksta tikėjimo. Ką padarysi, jei žmogui taip atrodo. Aš jam tada ir atsakiau, kad tai yra tiktai mano santykis su Dievu. Kas turi liniuotę ar ruletę, kad išmatuotų mano tikėjimo stiprumą? Nėra daug dievdirbių. Tų, kurie daro monumentalius lauko kryžius, yra daugiau, o štai interjerui darančių yra visai mažai. Kad kryžius darytų bažnyčioms, namams, tokių nėra daug. O užsakymų yra? Yra. Paskutinį kryžių dariau kažkuriai Vilniaus bažnyčiai. Pagrindinį 2,8 metro kryžių. Su ta bažnyčia esu bendradarbiavęs. Ateina ir žmonės, bet jų nėra daug. Maždaug du ar trys per metus. Darau ant sienos kabinamų ir ant grindų ar ant stalo pastatomų. Reikia ir patirties, ir net anatomijos išmanymo. Vien Nukryžiuotąjį išdrožti reikia savaitės. Viskas nuo medienos priklauso. Ir kiek smulkiai tu tai išdroži. Drožiau šveicarams, vieną sau pasilikau. Daug darbo, daug kantrybės reikia. Daugiau tokių nebedarysiu.
Mūsų ankstesniuose pokalbiuose esi minėjęs, kad tau ir pagonybė neatmestina. Kodėl vis dėlto droži kryžius?
Pagonys man netrukdo. Kiekvienas einame savo keliu į tą patį… Partizanų bunkeriuose kabėjo kryžiai. Gal kas turite žinių, kad bunkeryje būtų kabėjęs Perkūnas? Ne. Pabandykite rudeniop pasėdėti išlikusiame bunkeryje bent porą valandų ir tada suprasite, kokio reikėjo tikėjimo ir ryžto, kad tu iš ten nepabėgtum. Malda padėjo. Eidavo naktimis ir melsdavosi prie didelių kryžių. Ir žeminėse melsdavosi… Galų gale mūsų tremtiniai. Kas jiems padėjo ištverti, išlikti? Malda ir kryžius. Vien iš pagarbos jiems, jų kančiai, jų simboliams aš tai darau. Kas man yra kryžius? Tikėjimo simbolis. Aš visada darydamas kryžių prisimenu savo močiutę ir jos kambarėlyje kabojusį kryžių. Ji buvo labai religinga. Bet ne fanatiška. Jos tikėjimas buvo šviesus. Toks yra ir mano tikėjimas. Mano tėvams, kurie jau nebebuvo tokie religingi, kryžius, bažnyčia buvo šventas dalykas ir dėl to nebuvo jokių diskusijų. Taip turi būti ir kitaip negali būti.
Eglūno Židonio asmeninio
archyvo nuotr.
