Vytautas Kazela
Seniai norėjau parašyti apie vieną ryškiausių Utenos krašto talentų Giedrių Mazūrą, bet apie jį tiek daug buvo ir yra rašoma, kad man įsisprausti į klausinėtojų eilę taip ir nepavykdavo. Be to, sendamas aš vis labiau gerbiu žmogaus laiką ir privatumą.
Metų pabaiga, bent jau man, buvo ganėtinai sunki ir niūri. Bet… Atskriejo žinia, kad 2022 metų Kultūros ministerijos premija už geriausias kultūrinės edukacijos veiklas, skirtas 14–29 metų jaunimui, paskirta G. Mazūrui. Taigi proga paskambinti dailininkui ir įsiprašyti į svečius lyg ir yra, bet pradedu abejoti: o gal dabar ten niekas nevyksta? Žiema, metų pabaiga. Žmonės ruošiasi šventėms. Gal nedora žmogų tokiu metu trukdyti? Bet dabar tokie laikai, kai, neiškėlęs kojų iš namų, gali sužinoti, kuo ir kaip žmogus gyvena. Nepraeina ir 10 minučių, o aš jau vartau Giedriaus veidaknygę, suprantamiau – feisbuko paskyrą. Vienas iš paskutinių įrašų skelbia: „Nemiega parkas žiemą, su Mykolu nukasėme takelius, Povilui nupirkom prožektorių, tai ekskursijas veda ir naktį. Dirbtuvėse pats smagumas, žiemiškos edukacijos traukia lankytojus, šiltose dirbtuvėse ūžia krosnys, o lentynos vis pildosi naujais kūriniais. Juk artėja parodų, dovanų metas! Apsilankyti galite ir jūs. Edukacijos rezervuojamos tel. 867404569, mokiniai gali pasinaudoti kultūros pasu. Norintys įsigyti keramikos darbų laukiami G. Mazūro keramikos studijoje.“ Pasiryžimas auga, ir aš jau skambinu Antalgėje gyvenančiam menininkui. Sako: atvažiuok rytoj – bus kultūros viceministras, degimą darysim. Sakau, kad galiu, bet prie svečių neišeis pasikalbėti. Giedrius sutinka, kad atvažiuočiau diena vėliau. Pasisveikinęs Giedrius sako: dabar Mykolas pavedžios po skulptūrų parką, o paskui ir pasikalbėsime. Mykolas – vienas iš Giedriaus sūnų, Aukštakalnio progimnazijos moksleivis, ne pagal amžių rimtas ir įdomus vaikinas. „Ekskursiją turėtume pradėti iš kitos pusės, bet man iš šitos geriau patinka“, – sako Mykolas ir veda prie naujausios Giedriaus skulptūros, kurios ir aš dar nesu matęs. Vadinasi „Blue/Yellow“. Tai instaliacija, sukurta kaleidoskopo principu. Senuose surūdijusiuose bidonuose sumontuoti veidrodžiai, kuriuose tarsi taikinyje atsispindi besikeičiančios Ukrainos vėliavos spalvos. Pasakysiu atvirai: nesu didelis instaliacijų mėgėjas, bet čia įspūdis labai stiprus, sukrečiantis, ypač šių dienų kontekste. Kaip sako pats Giedrius, „senų surūdijusių bidonų yra daug, nemėgsta jie dinamiškų ir spalvingų, siekiančių laisvės, jie šliaužia ir bando užkrėsti korozija. Būkim teisingi. Dumblas nusėda“. Dar viena iš naujesnių skulptūrų – „Audioveidrodis“. Mykolas sako, kad panašius prietaisus anglai ir prancūzai naudojo Pirmajame pasauliniame kare, jie padėdavo aptikti priešo orlaivius. Antalgės oro erdvėje priešų orlaiviai neskraido, tik sąjungininkų, dar skraido antys ir mūzos. Geriau, kai skraido mūzos, jos mažiau teršia. Klausiu Mykolo, ar tėtis visa tai pats daro: montuoja, virina. „Ne, – sako Mykolas. – Tėtis tik viską sugalvoja. Padaro brėžinius, numato veikimo principą. Vėliau dirba su meistru Ramūnu Klimansku. Tiesa, sumontavus kartais viską reikia perdažyti.“ Taip pamažu, nes po lietaus pasidarė slidu, su Mykolu einame nuo vienos instaliacijos prie kitos. Jų gal daugiau nei dešimt. Aš apie jas jums nepasakosiu – daugumą aprašė kiti, o ir pamatyti kartą savo akimis geriau, nei dešimt kartų perskaityti. Štai ir Giedrius kviečia į erdviame prosenelių klojime įrengtą keramikos studiją. Studija erdvi, jauki ir šilta. Žiemą šildoma dujomis. Prie šitų stalų ir vyksta edukacijos, todėl pirmiausia ir prašau Giedraus papasakoti apie jas. „Visas šitas objektas susideda iš dviejų dalių – skulptūrų parko ir keramikos studijos. Tai sename klojime įrengtos keramikos dirbtuvės. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo įsikūrusi karo lauko ligoninė. Dabar čia vyksta edukacijos vaikams ir suaugusiems. Čia dažniausiai atvažiuoja grupės, kurios išbando tokį specifinį keramikos degimą raku. Darbai degami labai aukštoje temperatūroje, kol pradeda švytėti, po to ištraukiami ir dedami į pjuvenas, ten ir uždaromi. (Kad jums būtų aiškiau, pateiksiu papildomos informacijos, kas yra raku keramika, nes visi meistrai pasakodami nesismulkina, galvodami, kad tai žmogui neįdomu. Taigi, kas iš tikrųjų yra raku? Kaip sakė Giedrius, gaminiai yra degami labai aukštoje temperatūroje ir kai tampa ryškiai raudoni, ištraukiami iš krosnies ir įdedami į konteinerius su degiomis medžiagomis. Kai medžiagos užsidega, konteineriai uždaromi. Taip sukuriama intensyvi redukcijos atmosfera, kuri veikia spalvas glazūrose ir neglazūruotus molio paviršius. Originalus japoniškas raku stilius atsirado dėl budizmo įtakos gyvenime ir ypač juntamas arbatos gėrimo ceremonijoje.) Yra dar vienos dirbtuvės, kuriose dirbame su suaugusiais ir su mokiniais, kurie pas mane lanko keramikos būrelį ir atvažiuoja palipdyti kartą per mėnesį. Čia jie ir lipdo, ir parodas kartais rengia. Suaugusių grupė šiais metais gana nemaža – dešimt žmonių nuolat atvažiuoja čia dirbti ir mokytis. Ir aš džiaugiuosi, kad jiems labai neblogai sekasi. Tarp jų yra ir tautodailininkų. Kai kurie čia net ruošiasi parodoms. Ir ne vien tik uteniškiai. Atvyksta ir iš kitų miestų. Su tokiais susideriname laiką. Atvažiuoja ne tik po vieną, bet ir šeimomis. Molis – artima žmogui medžiaga. Kaip aš sakau, molis gydo, molis guodžia, molis ramina. Gyvenime būna įvairių situacijų – molis paima iš tavęs visas tau nereikalingas energijas. Gali būti labai blogos nuotaikos, tave gali kankinti bjauriausia sloga, bet kai tu įsitrauki į darbą, visa tai dingsta. Ir tu lieki vienas kažkokioje kitoje dimensijoje. Tą pasaulį vadinu sala. Lipdydamas aš visada klausausi muzikos. Po penkerių ar dešimties metų paimu tada lipdytą darbą ir girdžiu muziką. Gal tie patys dalykai galioja ir skulptūroms? Kaip pastebėjau, ne viena jų skleidžia garsus, o gal net ir muziką… Didžioji dalis parko lankytojų yra vaikai, todėl ir norisi, kad skulptūros būtų žaismingos, kad jiems patiktų. Juk iš tiesų vienas mano tikslų – kad kiekvienas čia atvykstantis vaikas būtų įkvėptas kūrybai. Kad atsirastų motyvacija kurti. Yra įvairių būdų tai pasiekti. Netgi žaidžiant. Svarbu, sudominti. Jeigu vaikas kažkuo susidomi ir kažko paklausia – tai jau yra gerai. Kad ir kokie būtų vaikai, visi jie čia atvažiavę be problemų įvykdo kūrybinę užduotį. Žinoma, labai daug priklauso nuo juos lydinčių mokytojų. Jeigu tarp atvykusių vaikų ir mokytojų yra geras santykis, tada viskas būna gerai. Jeigu grupė smarkesnė, jie nori siausti. Tam čia taip pat yra sąlygos: yra sūpynės, karstyklės, yra labirintas. Bet pasikartosiu: visi, kurie čia atvyksta, išsiveža savo sukurtą darbą“, – gera klausytis žmogaus, kuriančio meną ir gyvenančio menu. Važiuodamas čia galvojau, kad tavo gyvenime yra keramika, skulptūros ir pedagogika. Ar tai netrukdo vienas kitam? Ar visa tai sugyvena tarpusavyje? Na, anksčiau visi šitie dalykai ir man vienoje krūvoje sunkiai įsivaizduojami atrodė… Gyvenime jau taip yra: jeigu tu kažką darai, tu esi tam tikrame vaidmenyje. Jeigu tu esi mokytojas, tu negali būti atsipūtęs. Turi būti pavyzdys vaikams. Bet kaip dailininkui tau svarbiausia yra laisvė. Šis prieštaravimas mane anksčiau nervino. Dabar jau viskas gerai. Jeigu kalbą pradėsim nuo dailės, tai mano tėvas buvo ir yra dailininkas. Ir mano visa vaikystė ir jaunystė prabėgo Panevėžyje. Čia, pas prosenelius, aš praleisdavau vasaras. Panevėžyje visas mano laikas bėgo tarp dailininkų, aktorių, muzikantų ir kitų meno žmonių. Kai prasidėjo keramikų simpoziumai, didelėmis akimis žiūrėjau į pasaulinio garso keramikus. Mačiau, kaip jie dirba, bendrauja. Tada ir pajutau, kad ir aš to noriu. Paskui buvo dailės mokykla. Ten puikus mokytojas Ramūnas Grikevičius man dėstė keramiką. Abejonių dėl pasirinkimo kaip ir nebeliko. Iš pradžių keramiką studijuoti norėjau Kaune, bet įstojau tik į aukštesniąją. Todėl turėjau išvažiuoti į Telšius pas Petrą Gintalą. Mes jį vadinom direktorium. Telšiai – nuostabus miestas. Čia užaugo tokie tvirti menininkai, kurie, atrodo, išima iš krūtinės širdį ir į tą miestą sudeda. Vienas jų – architektas Algirdas Žebrauskas. Lankiau jo paskaitas. Vieną kartą jis pasiėmė visą grupę ir išsivedė į miestą. Kai sugrįžau iš to pasivaikščiojimo, pagalvojau, kad sutikau vieną protingiausių žmonių. Paskui išvažiavau į užsienį. Danijoje studijavau keramiką, o Austrijoje skulptūrą ir instaliaciją. Danijoje stipriai padirbėjau keramikos srity, o Austrijoje tai apskritai buvo kosmosas. Instaliacijos tada Lietuvoje buvo labai naujas dalykas. O ten suvažiavę profesoriai iš viso pasaulio. Mano dėstytoja buvo profesorė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Pirmas dalykas, ką ji padarė, – visus mus susisodino į automobilį ir nuvežė į sąvartyną. Čia mes prisirinkome medžiagų būsimiems savo darbams. Parsivežėme. Dirbome kelias savaites. Kūrėme visokius objektus, instaliacijas. Buvo didelės parodos atidarymas, o kitą dieną turėjome ateiti ir viską sutvarkyti. Visas mūsų menas iškeliavo į konteinerius. Pas mus tie dalykai yra labai sureikšminami. Dabar aš galvoju, kad nebūtinai tos skulptūros visą laiką turi stovėti mieste. Išsinuomavai, atsivežei, pasistatei. Praėjo laikas, aktualumas ar paprasčiausiai nusibodo, nukėlei ir išvežei. Palikai tuščią vietą arba kitas atsivežei. O ar pats matytum savo skulptūras miesto erdvėse? Negalvoju apie tai. Turiu savo parką ir tai mane tenkina. Be to, visos mano skulptūros ir taip yra nemažai apkeliavusios. Dažniausiai būna taip: atsiranda nauja skulptūra, objektas ar instaliacija, pirmiausia ji atsistoja meno mokyklos kieme. Ten ji sulaukia pavasario ir keliauja į Vilniaus arba Panevėžio galerijas. Ir tik vėlai rudenį sugrįžta į Antalgę. Pakeliavusios po Lietuvą skulptūros parsiveža labai gražias istorijas. Štai kad ir „Blue/ Yellow“. Pirmiausia ji atsistojo Utenos meno mokyklos kieme. Po to sugrįžo į parką. Čia mes ją patobulinome, kad būtų ryški ir naktį, – įrengėme apšvietimą. Iš čia išvažiavo į Vilnių. Renginys „Kultūros naktys“ trunka tik vieną naktį, bet organizatoriai paprašė, kad ji Daukanto aikštėje, priešais Prezidentūrą, pastovėtų ilgiau. Šitas darbas iš Daukanto aikštės likus kelioms valandoms iki parodos atidarymo atkeliavo į Panevėžio dailės galeriją. Ten stovėjo visą vasarą, o rudenį pakeitė vietą ir atsistojo „Vežimo“ teatro kiemelyje. Ir tik po to sugrįžo namo. Ir apskritai jei kas nors kur nors pamato mano skulptūras ir nori kažkur išvežti, man yra smagu. Išvežti į parodas taip pat nėra paprasta. Reikia paruošti nuotraukas, aprašymus, po to tenka dalyvauti atrankoje, varžytis su kitais dailininkais. Tai sukelia azartą. O kokiai krypčiai, kokiam stiliui būtų galima priskirti tavo skulptūras? Kažkaip nesu matęs nieko panašaus… Aš irgi jas dariau ir nesukau sau galvos. Paskui kažkas teisingai pastebėjo, kad tai stimpankas („stim“ – lietuviškai „garas“ ir „pank“). Lietuvoje yra tokia bendruomenė. Vėliau kažkas parašė iš tos bendruomenės, kad jiems patinka mano darbai, ir sutarė, kad atvažiuos pasižiūrėti. Trumpiau sakant, stimpankas yra subkultūra, kuri pasakas paverčia realybe. Nesi tradicinis keramikas. Man atrodo, kad pats, kaip keramikas, aprėpi kur kas daugiau. Keramika yra labai plati sąvoka. Į ją daug kas įeina: ir taikomoji keramika, ir skulptūra, ir grafika, ir tapyba, ir animacija. Animacija lyg ir visai atskiras žanras, bet pažiūrėkite į šituos darbus: kompozicija, ryškios spalvos. Viskas iš animacijos. Pasitelkus programėles, fotografuojant darbus galima priversti keramiką judėti, galima kurti filmukus. Dabar gal daugiau laiko skiriu taikomajai keramikai, nes visi, kurie atvažiuoja, nori kažką įsigyti – skulptūros jiems arba per didelės, arba per brangios. Tai ne tik buities, bet ir meniški darbai. O kur jautiesi geriausiai? Keramikoje ar skulptūroje? Medžiaga nesvarbu. Svarbu idėja. Tai ir didelis adrenalino pliūpsnis. Kai praeina pirminis laikas, prasideda kitas mąstymas: kaip tai padaryti technologiškai. Reikia ir svorio centrą suderinti, kad tas skridinėlis suktųsi. Ir veidrodžius sudėti taip, kaip reikia. Čia yra velniškai daug galvojimo. Reikia ir proporcijas išlaikyti, ir brėžinius padaryti. O kaip tu dirbi? Ar dirbdamas improvizuoji, ar darai pagal iš anksto numatytą planą? Įvairiai. Būna, darai kažkokį darbą ir išsikeli sau kažkokias užduotis, sakykim, dubenį, Galvoji, kad jis būtų prabangus – glazūruosiu mėlyna ir raudona glazūra ir padarysiu, kad abi būtų ryškios. Tai ir stengiesi taip daryti, bet, jei nukrypsti, tada visi tie uždaviniai eina velniop ir jau dirbi taip, kaip liepia širdis. Kai darai sau, tada esi visiškai laisvas, o kai darai pagal užsakymą, labai nepaimprovizuosi. Darau ir indus geriems restoranams. Bet užsakovai man palieka šiek tiek erdvės improvizacijai. Kita vertus, darbas pagal užsakymus yra gera mokykla. Šiais metais surinkau gerą suaugusiųjų grupę. Pradėjom mokytis nuo pradžios ir palengva ėjome pirmyn. Ir taip padarėm labai gerų darbų. Išdegi ruošinius, atidarai krosnį, ir širdis džiaugiasi – tokie geri darbai! Net sunku patikėti, kad jie čia buvo sukurti. Kalbu ne apie savo, o apie mokinių darbus. Toks džiaugsmas apima, nešu žmonai parodyti. Arba degi ir matai, kad kažkas ne taip – kažkas nuvarvėjo, kažkas ne taip išdegė. Paskui žiūri, kad mokinių darbai gerai išdegė. Tada džiaugiuosi, kad su mano darbais taip atsitiko, o ne su jų. Nes aš žinau, kaip gaila, kaip skauda. O dabar pereikim prie pedagogikos… Esu iš pedagogų šeimos. Mano močiutė Elena Šapokienė buvo profesorė. Mano tėtis pernai pripažintas geriausiu mokytoju Lietuvoje. Šiais metais aš gavau Utenos metų mokytojo titulą. Ir mama mano mokytoja. Bet tik negalvok, kad mes susitikę kalbamės, kaip pamokas vedame. Ne. Tikrai ne. Negalėčiau pakęsti! Būtų labai nuobodu. Nieko nėra baisiau už tėvus mokytojus. Nuo vaikystės žinai jų mokinių pavardes, kolegų vardus, jų problemas. Ir tai niekada nesibaigia. Aišku, jei vyksta kokie konkursai, mes ir susitinkam, ir pabendraujam. Tik stengiamės neiti per giliai. Mokytojo darbas man jau besimokant dailės mokykloje ėmė patikti. Studijuodamas aš sugrįždavau pas savo mokytoją, kurį labai gerbiau. Ir jei paprašydavo vesti pamoką, aš su tuo puikiai susidorodavau. Pradėjęs studijas jau žinojau, kad nebūsiu tik keramikas ar skulptorius. Žinojau, kad būsiu mokytojas. Tais laikais atrodė nerealu išgyventi iš meno, bet buvo ir potraukis. Grupes draugams nepatikdavo, kai reikėdavo eiti į vaikų darželį vesti pamokų. O man buvo smagu. Pats dirbi meno mokykloje, o jeigu reikėtų dirbti, pavyzdžiui, gimnazijoje, ar galėtum? Jeigu būtų galima rinktis, aš likčiau čia, kur esu. Per daug didelis įdirbis padarytas, kad bėgčiau kažkur. Bet jeigu pasirinkimo nebūtų, galėčiau. Būtų nauja įdomi patirtis. Ten ir mokiniai vyresni. Įsivaizduoju, kiek su vienuoliktokais ir dvyliktokais būtų galima padaryti! Kaip sekasi sudominti vaikus meno mokykloje? Jie gal yra ir labiau motyvuoti, bet vis tiek vaikai yra vaikai… Jau kelintus metus turiu ankstyvojo ugdymo klasę. Tai yra patys jauniausi. Labai mieli, labai linksmi, labai gabūs. Mokomės po truputį, bet kai ką nors padarom, tai labai gerai. Pamokose daug kūrybos. Vedame integruotas pamokas su Dauniškio gimnazijos anglų kalbos mokytoju Ramūnu Musteikiu. Į pamokas pasižiūrėti, kaip tai vyksta, ateina ir dailės, ir anglų kalbos mokytojai. Per pamoką kalbame apie japonų arbatos gėrimo ceremoniją. Aš pasakoju apie tai, kaip kuriami japonų arbatos gėrimo indai, Ramūnas viską perteikia angliškai. O vėliau mokiniai gauna užduotį sukurti tą indą. Išdalijame jiems pusgaminius, jie juos nuspalvina, o aš išdegęs atvežu į mokyklą. Mano senelis irgi buvo mokytojas. Jis daugelį Antalgės vaikų užkrėtė kolekcionavimu. Kolekcionavimas yra puikus dalykas. Jis išmoko jauną žmogų susidėlioti prioritetus. Jeigu tu nori kažką gauti, turi mokytis vadybos. Gali atsitikti taip, kad tokio daikto, kurio tu nori, nėra Lietuvoje, todėl tau reikia išmokti dirbti su šiuolaikinėmis technologijomis, kad galėtum pasiekti bet kurį pasaulio pakraštį. Dar reikia, kad mokėtum užsienio kalbą, išmoktum komunikuoti. Matei tuos aplink Antalgę augančius pušynėlius? Juos mano senelis su savo mokiniais sodino. Ir atsilygindavo jiems degtukų dėžučių etiketėmis, kurias kolekcionavo. Išmokė jas suklijuoti į albumus. Su anglų kalbos mokytoja Džiuginta Kažukauskaite vedėme pamoką apie kolekcionavimą. Čia aš rėmiausi ir savo asmenine patirtimi, o užbaigėme tomis pačiomis degtukų dėžučių etiketėmis. Vaikai susipažino su tais albumais ir galiausiai gavo užduotį nupiešti etiketę. Po to mes su mokytoja ištraukėme tris darbus, jų autoriai gavo dovanų kolekcinius magnetukus. Vaikams tai labai patiko. Vaikų tėvai kartais klysta, kada galvoja, kad jei vaikas mėgsta piešti, jį reikia leisti į dailės mokyklą, kad išmoktų piešti. Svarbiausia ne tai. Svarbiausia yra kūrybiškumas. Jeigu tu nori, kad tavo vaikas būtų kūrybiškas, tada jį verta leisti į dailės mokyklą. Juk kūrybiškumas yra raktas į problemų sprendimą. Dailė yra vienas iš tų nedaugelio dalykų, kuris ugdo kūrybiškumą. Taip, reikia mokytis meistrystės, išmanyti technologiją. Bet svarbiausia yra kūrybiškumas. Mokytojui tenka didžiulė atsakomybė neįdėti dėžutės vaikui į galvą, nepastatyti sienų. Kūryboje neturi būti jokių ribų. Aš kartais vaikams užduodu suprojektuoti namus arba darbo vietą. Ir jeigu pamatau, kad vaikas piešia dėžutę, aš jį stabdau ir prašau geriau pasapnuoti: sukurti namus vandenyno dugne arba kitoje planetoje.
Prieš išvažiuodamas dar apžiūriu Giedriaus darbus. Jų daug. Labai daug. Pagalvoju, kad nieko nekalbėjome apie G. Mazūro sukurtas garsių žmonių ar personažų skulptūras. Ir kiek čia visko yra – Egidijus Dragūnas, Andrius Užkalnis, Žilvinas Grigaitis, Jonas Valančiūnas, Benediktas Vanagas, Andrius Tapinas ir daugybė kitų garsenybių skulptūrų. Bet kiekvienos tokios skulptūros gimimą yra aprašę mano cecho broliai. Tai labiausiai matomi dalykai. Nei varžytis, nei kartotis nenoriu. Mano galvoje dėžutės nėra… Tiesa, pati naujausia yra Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio skulptūra. Žinau, pradėsim kalbėti apie tai – kalbėsim labai ilgai. Tiek man, tiek Giedriui šita tema labai skaudi. Kiekvienas savo srityje darome tiek, kiek galime, kad šitas karas greičiau pasibaigtų. Šiandien tiek.
G. Mazūro asmeninio
albumo nuotr.
