Vytautas Kaziela
Šio rašinio tema – Utenos kraštotyros muziejaus matomi ir nematomi lobiai. Bet prieš tai kalbinu šio muziejaus fondų saugotoją Bronislavą Juknevičienę. Kuo šiandien gyvena muziejininkai? Kuo galima pasidžiaugti ir kas neleidžia ramiai miegoti naktimis?
O kur uteniškiai?
„Pirmiausia noriu pradėti ne nuo eksponatų, o nuo paties muziejaus. Kokia prasmė, kad Utenoje yra muziejus? Kiek dažnai šį klausimą sau užduoda muziejaus darbuotojai, rajono valdžia, kiek jį užduoda mūsų rajono gyventojai? Kiek jis mums svarbus? Kodėl taip kalbu? Lankytojų srautas muziejuje nuslūgo. Ir tai ne vien mūsų, tai visų Lietuvos muziejų problema.
Neseniai pas mus lankėsi Ukmergės muziejininkai. Ir pas juos panaši problema, nors jų ekspozicija visai neseniai atnaujinta. Moderni, šiuolaikiška ekspozicija. Pravažiuojantys sustoja, apsilanko, bet nėra vietinių žmonių. Mūsų ekspozicijos seniai nekeistos. Pati naujausia, skirta miesto istorijai, skaičiuoja septintus metus. Iš esmės pakeisti ekspozicijas tikrai nemaži pinigai.
Rudenį kultūros tarybai teikiau projektą archeologines ekspozicijai atnaujinti. Turime labai įdomių eksponatų. Tokių, kokių Lietuvoje yra vienetai. Deja, finansavimas neskirtas. nors projektas buvo gerai įvertintas, liko pirmas už finansuotų projektų brūkšnio. Bandysiu, atsižvelgdama į ekspertų pastabas, pataisyti ir vėl teikti, juolab kad pritrūko labai nedaug.
Mūsų misija – rinkti, saugoti ir populiarinti. Turime 78 tūkst. 798 eksponatus. Eksponuojami septyni procentai eksponatų. Toks maždaug yra ir Lietuvos muziejų vidurkis. Turime nuo labai didelių buities rakandų, skulptūrų iki mažyčio fotonegatyvo. Tai didelis turtas. nemažai eksponatų iš sovietinio laikotarpio. Jaunoji karta beveik nieko apie jį nežino.
Pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Kodėl sovietinės statybos namuose virtuvės buvo ypač mažos? Ogi kad žmonės mažiau bendrautų tarpusavyje. Buvo skatinama, kad daugiau valgytų valgyklose. Buvo stengiamasi, kad pirmoje vietoje būtų sovietinė visuomenė, o ne šeima. Stengtasi, kad nutrūktų ar bent susilpnėtų ryšys tarp pačių artimiausių žmonių, nebūtų domėjimosi giminės istorija.
Žinoma, aš labai džiaugiuosi atnaujintu kabinetu, naujomis spintomis, pagerėjusiomis darbo sąlygomis. Ilgą laiką buvo nedaroma nieko šioje srityje. Bet aš galvoju ir apie eksponatus – jie turi būti saugomi tinkamomis sąlygomis – temperatūra, apšvietimas, ventiliacija ir kt. Kai kurie eksponatai labai trapūs. Taip, septyni procentai eksponatų yra ekspozicijoje, stambesnieji – saugykloje, bet nemažai smulkesnių saugomi muziejininkų kabinetuose. Net ir mūsų muziejaus saugykla eksponatams saugoti nepritaikyta.
Mums pasisekė – kultūros taryba finansavo A. ir M. Miškinių sodybos baldų restauraciją, nes baldai jau buvo apverktinos būklės. Dėkui Dievui, pasisekė, ir jie buvo restauruoti. Sėkmės paskatinti galvojame teikti projektą kunigo, tapytojo ir poeto Petro Markevičiaus kolekcijai restauruoti. Juolab kad šįmet minėsime šio kūrėjo 100 metų jubiliejų. Projektas lengviau būtų finansuojamas, jei mes galėtume įrodyti, kad po restauracijos eksponatai jau bus saugomi tinkamomis sąlygomis, kaip tai buvo padaryta su Miškinių sodyba, kur buvo pakeistas stogas, sutvarkyta šildymo įranga. Mūsų didžiausias rūpestis – saugykla. Mes surinkome labai daug eksponatų ir dabar svarbiausia yra juos išsaugoti, o sąlygos metai iš metų negerėja.
Neseniai į muziejų užėjusi viena uteniškė labai nustebo, kad muziejų gali lankyti ir pavieniai žmonės. Jai kažkodėl atrodė, kad čia laukiamos tik didelės grupės, organizuotos ekskursijos. Nors mes daug dirbame, daug publikuojame muziejaus internetinėje svetainėje. Suprantu, yra nemažai žmonių, kurie nesinaudoja kompiuteriais, bet dauguma juk yra pakankamai raštingi ir sugeba naudotis kompiuterinėmis technologijomis. Mes nuolat kalbamės, kaip pritraukti žmones.
Jau kuris laikas muziejuje vyksta aukšto lygio profesionalaus meno parodos. Bet ir jos sulaukia mažai dėmesio. Sako, kad yra uteniškių, kurie pasižiūrėti parodų vyksta į Vilnių, bet kai tos pačios parodos eksponuojamos mūsų muziejuje, jų pasigendame. Štai ir dabar turime aukšto lygio parodą. Kur žmonės? Ką mes dar turime padaryti, kad jie ateitų? Kalbu apie tai, kas skaudžiausia, tačiau yra žmonių, kurie ateina į kiekvieną parodos atidarymą.
Mūsų direktorė – menotyrininkė. Paskutinį sausio šeštadienį, kai muziejų lankymas yra nemokamas, pakvietėme kartu apžiūrėti parodas. Direktorė aiškino, kaip suprasti šiuolaikinį meną. Ji kalbėjo, kaip skaityti meną, o aš – kaip skaityti eksponatą ir kokią informaciją jis siunčia. Sulaukėme nemažai lankytojų ir išėjo jie labai patenkinti. Tačiau kitą kartą, kai surengėme susitikimą su autoriais, atėjo tik keletas žmonių.
Pagalvojau tada, o kur dailės mokytojai? Išgirsti, kaip gimsta akvarelės, labai įdomu. kad geriau suprastum meną, reikia daugiau žinoti. Pernai per karantiną sausio 13-ajai skirtą parodą eksponavome muziejaus languose, bet vargu ar tai paskatino žmones dažniau apsilankyti muziejuje. Mes visi mielai bendraujame su lankytojais. Jau dabar yra net vasarai užsakytų ekskursijų, bet tai kitų miestų žmonės. O kur uteniškiai?
Muziejaus lobius galima pamatyti ekspozicijose, turime virtualų turą po muziejų. Jį kūrėme kartu su Lietuvos muziejų integralia sistema LIMIS. Dalyvavome šiame projekte. Virtualiame ture galima pamatyti penkias mūsų muziejaus ekspozicijas ir penkiasdešimt išskirtinių eksponatų. Toje pačioje LIMIS sistemoje galima pamatyti 4900 mūsų muziejaus eksponatų. Jie jau yra suskaitmeninti. Mes gauname informaciją, kiek kartų mūsų eksponatai buvo peržiūrėti. Apsilankymų skaičius tikrai džiugina. Parašius prašymą galima gauti ir panaudoti geros kokybės vieno ar kito eksponato vaizdą. Tokių prašymų taip pat esame gavę nemažai. Viskas yra nemokama. Šita sistema tam ir yra sukurta, kad eksponatais kultūros tikslais būtų galima naudotis nemokamai“, – sakė Utenos kraštotyros muziejaus fondų saugotoja.
Muziejaus lobiai
Dabar šiek tiek apie pačius vertingiausius, rečiausiai pasitaikančius, neįkainojamą vertę turinčius eksponatus. Ir gal net eksponatus-mįsles. Archeologinėje ekspozicijoje yra XIII amžiuje Vakarų Europoje nukaltas kalavijas su iškaltais lotyniškais rašmenimis. Jis eksponuojamas, bet labai nedaug kas atkreipia į jį dėmesį. Tačiau tokių kalavijų su lotyniškais rašmenimis iki šių dienų išliko labai mažai. Vesdami ekskursijas su vertingiausiais eksponatais lankytojus supažindina gidai. Kalavijas į muziejų pateko iš Anykščių rajono Černaučyznos kaimo.
Iš šio kaimo yra ir daugiau eksponatų. Černaučyznos alkavietėje – senkapyje rasta palaidoto raitelio-kario ekipuotė: šarvų, ginklų, žirgo kamanų bei balno likučiai. Kardas, peilis, ietgaliai, masyvūs kovos kirviai… Beje, archeologiniai radiniai iš aplinkinių rajonų ir dabar patenka į Utenos kraštotyros muziejų. Muziejus turi archeologą, todėl turi teisę priimti tokius radinius. Dabar laukiama archeologinių radinių iš Zarasų rajono. Tai taip pat vertingi XVI amžiaus eksponatai. Archeologijos skyriuje yra nemažai XVI–XVII amžiaus monetų lobių. Vienas monetų lobis rastas 1987 metais Tauragnuose. Tai pats didžiausias 1703 monetų lobis, saugomas Utenos kraštotyros muziejuje. Labai įdomu, kad kartu su monetomis rasti du geležiniai noragėliai – vienas saugomas Utenos kraštotyros muziejuje, kitas Tauragnų filiale. Lobis datuojamas XVII amžiumi ir yra toks vienintelis Lietuvoje. Dabar tik galime spėlioti, kodėl žmogus kartu su monetomis paslėpė ir noragėlius. Matyt, jie jam buvo didelis turtas.
Muziejuje yra labai įdomus amuletas. Visi žinome, kas yra amuletai. Dar akmens amžiuje jie buvo gaminami iš nagų ir ilčių. Nešiojami. Šis amuletas iš XVI amžiaus. Tai gana ilgas ragas, įkaustytas geležimi ir nešiojamas prie diržo. Toks radinys yra vienintelis Lietuvoje.
Kalbant apie ekspozicijas Utenos kraštotyros muziejuje yra unikali senųjų medžio skulptūrų ekspozicija, labai vertinga savo eksponatais. Didžioji dalis šventųjų, rūpintojėlių, koplytėlių, kryžių yra saugomi saugykloje, nes jų yra labai daug. Būdingiausi eksponuojami. Dauguma eksponatų surinkta praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, kai kryžiai, koplytėlės, šventųjų skulptūros, koplytstulpiai buvo griaunami, kaip nesuderinami su sovietine tikrove.
Žmonės, kurie tuo metu dirbo muziejuje, išgelbėjo juos nuo sunaikinimo. Iš pradžių jie buvo tik saugomi, o paskui ir konservuojami. Dauguma medžio skulptūrėlių buvo dažytos. Senieji meistrai suprato, kad dažai apsaugo medį, bet ne tik todėl jie buvo dažomi – dažytos skulptūros atrodė gražiau. Ryški šventojo skulptūra, pastatyta kryžkelėje, labai išsiskyrė iš aplinkos. Žiūrint į skulptūras akivaizdu, kad jos kalba ne tik apie save, bet ir apie kūrėją.
Pastebėta, kad drožėju tapdavo jauniausias sūnus. Vyresnieji pavelėdavo ūkį ir jiems tokiems dalykams nelikdavo laiko. Senieji meistrai buvo nemokyti, bet jie į kūrybą sudėdavo visą savo širdį. Didieji meistrai mokėsi iš bažnytinės dailės. Čia ir proporcijos išlaikytos, ir šventųjų veidai iškilmingi. Bet yra ir tokių, kurie nesekė bažnytine daile ir viską kūrė vadovaudamiesi savo pojūčiais, nuojauta.
Muziejaus ekspozicijoje yra dievdirbių Ivanauskų dinastijos, gyvenusios Tauragnų seniūnijos Kaboriškių kaime, sukurtos skulptūrėlės. Jos iš Kaboriškių kaimo kryžiaus. Mergelė Marija, arkangelas Mykolas ir šventasis Dominykas. Šiuo metu Dominykas iškeliavęs į Vilnių, į bažnytinio meno parodą, bet jau greitai vėl sugrįš į Uteną. Tai tikro liaudies meno pavyzdys – būdingas tikras jausmas, betarpiškumas, naivumas. Taip, čia neišlaikytos proporcijos ir anatomija, bet veidai žiūri lyg ir į tave, lyg ir tolyn. Žvilgsnyje atsispindi susirūpinimas visu pasauliu ir žmonėmis.
Muziejuje yra ir Antano Deveikio, ir Ivanauskų, Kazio Vaškelio. Antano Čepėno, Juozo Gečio, Vinco Gavėno darbų. Daug ir nežinomų autorių. Ekspozicijoje yra ir unikalus, vienintelis toks Lietuvoje, rūpintojėlis, kuriam ant galvos ne erškėčių vainikas, o popiežiaus kepurė. Yra žinoma, kad nukryžiuojant Kristų jam ant galvos buvo uždėtas dvigubas vainikas, ir tik nuo XVIII amžiaus jis vaizduojamas su paprastu erškėčių vainiku. Štai tokio rūpintojėlio su aukštu vainiku nė vienas Lietuvos muziejus neturi. Į muziejų šis rūpintojėlis atvežtas iš Vaišnoriškių kaimo.
Kokie gi šventieji buvo populiariausi Utenos krašte? Tai Jonas Nepomukas, kuris saugojo nuo nelaimių vandenyje ir buvo statomas prie upių ir ežerų. Buvo ir skirtų Kristaus krikštui. O štai šventajam Florijonui skirtų labai nedaug, nors Uteną ir kitas gyvenvietes gaisrai niokojo ne kartą.
Verpsčių kolekcija muziejuje taip pat įspūdinga. Utenos krašte dar ir XX amžiaus pradžioje buvo vepiama verpstėmis, o ne verpimo rateliais, nes ne visos moterys galėjo įsigyti verpimo ratelį. Seniausia verpstė iš Vyžuonų apylinkių 1781 metų, o kitos iš XIX amžiaus. Dar vienas įdomus dalykas: verpstes savo merginai išdroždavo jos vaikinas ir tai reikšdavo meilės prisipažinimą. Beje, verpti nebuvo galima ketvirtadieniais, nes tikėta, kad tą dieną laumės verpia žmogaus likimo siūlą. Verpstėse būdavo išraižytas seniai seniai gyvenusio žmogaus supratimas apie pasaulį.
Tarp buities dalykų galima rasti ir į šlepetes panašų apavą. Tai – valiuškos. Taip šis apavas buvo vadinamas mūsų kraštuose, o štai Dzūkijoje vadinta kadokėm. Jomis avėdavo per šienapjūtę ar javapjūtę. Tai lengvas, gražus apavas. Viršus nertas. O apačia iš tvirtesnės medžiagos, kad ražienos kojų nedurtų. Javapjūtė buvo ypatinga tuo, kad merginos į ją eidavo pasipuošusios, plaukus gražiai susirišusios. Po darbų tuo laiku vykdavo ir jaunimo susiėjimai. Toks paprastas eksponatas, o žinant jo istoriją jis tampa labai įdomus.
Muziejus turi ir gausią atvirukų kolekciją. Yra ir labai senų. Labai įdomūs yra tremtinių atvirukai. Yra ir mūsų tautos istorijai labai svarbių atvirukų, rastų su partizanų palaikais, susijusių su generolo Vėtros, Ramanausko-Vanago istorijomis. Jie labai svarbūs ypač dabar, kai bandoma paneigti, sumenkinti mūsų istoriją.
Atskirai norisi kalbėti apie tremtinių atvirukus ir laiškus, siųstus į Lietuvą arba artimiesiems, buvusiems kituose lageriuose. Galima apžiūrėti restauruotą laišką ant beržo tošies. Tuo laiku lageriuose buvo beveik neįmanoma gauti popieriaus. Buvo rašoma ant to, kas po ranka papuola, – važtaraščių, cemento maišelių. 2016 m. į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“ pateikta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941– 965 m.“ Tai labai unikalus dalykas. Jų yra labai nedaug.
Dar anksčiau jie įtraukti į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą. Tai irgi istorinis liudijimas. Štai kad ir dar vienas vaikiškas atvirukas, siųstas iš Vorkutos. Vaikiška mašinėlė su zuikučiu ir kelio rodyklėmis, ant kurių užrašyta, kad iki Lietuvos 3500 kilometrų. Tremtyje buvo laisviau naudojami lietuviški simboliai – Gedimino pilis, Gedimino stulpai, Laisvės skulptūra, nes apie juos nieko nežinojo lagerių prižiūrėtojai. Atvirukai buvo dažnai perrišami trijų spalvų siūlais.
Muziejaus fondų nuotr.