Genovaitė Šnurova
Žinau, kad savo gyvenimo istorijas dažniausiai pasakoja moterys. Gal jos atviresnės? Gal joms labiau skauda? Gal jos labiau jaučiasi nuskriaustos ir nelaimingos? Gal. Nežinau. Noriu pasakyti, kad ir vyrai klysta pasirinkdami ne tas moteris, ne su tomis mylimosiomis kurdami bendrą gyvenimą. Ir vyrai skaudžiai nusivilia. Ir jiems ne mažiau skauda.
Prisipažįstu, kad aš esu vienas iš tų nevykėlių. Žinoma, jaunystės metais taip nemaniau, o dabar, kai metų našta ir vienatvė tapo pačiomis artimiausiomis draugėmis, galvoju visiškai kitaip…
… Su Angele susipažinau mokydamasis antrame universiteto kurse. Gal niekada nebūtume susitikę, nes ji mokėsi kitame fakultete, bet gyvenome tame pačiame bendrabutyje. Negana to, jos kambarys buvo tiesiai priešais manąjį.
Aš kas antrą savaitgalį važiuodavau į tėviškę. Parsiveždavau daugybę visokiausių mamos pagamintų skanėstų. Ji rūpinosi manimi lyg mažu vaiku: kasdien domėdavosi, ar aš pavalgiau, ar šiltai apsirengiau. Mamos skanėstų bendrabutyje niekaip negalėjau nuslėpti, nes jų kvapas toli pasklisdavo…
Tęsinį skaitykite 2022 11 19 „Utenyje“
