Genovaitė ŠNUROVA. Pabudau, bet dar neskubėjau lipti iš lovos. Ir ne vien todėl, kad buvo dar labai anksti, o greičiau dėl to, kad vis dar sunkoka buvo patikėti, jog tikrai esu namie. Pagaliau namie.Tiesiog gulėjau ir mėgavausi ramybe, leidau mintims šokinėti nuo vieno gyvenime buvusio įvykio prie kito, nuo pastaraisiais mėnesiais padarytų klaidų ir, tikiuosi, teisingų sprendimų.
Vis dar negaliu patikėti, jog šiek tiek daugiau nei prieš pusmetį pasielgiau lyg paauglė mergaičiukė – perlipusi aštuntos dešimties metų slenkstį ėmiau ir dar kartą įsimylėjau jaunystėje mylėtą žmogų, tiesiog galvotrūkčiais nėriau į naujus santykius, nė negalvodama sutikau apsigyventi jo bute, nusprendusi, kad savąjį parduosiu. Laimei, to padaryti nespėjau. Matyt, kažkokios aukštesnės jėgos mane nuo to apsaugojo. O jau buvau besusitarianti su galimu pirkėju…
… Viktoras į mūsų mokyklą atėjo jau prasidėjus mokslo metams. Kadangi aš suole sėdėjau viena (tuomet suoluose sėdėdavome po du: du berniukai arba dvi mergaitės), tai jį ir pasodino šalia manęs, nes kitur nebuvo vietos. Aš, žinoma, supykau, bet nieko negalėjau padaryti. Tada mes buvome aštuntokai. (Tęsinys 2021 02 13 laikraštyje)
Penktadienis, 19 balandžio, 2024
Aktuali informacija Utenos miesto bei rajono gyventojams
