Vytautas Kazela
Šiais metais stebime gerą tendenciją – vis prasmingiau į Utenos kultūrinį gyvenimą įsijungia Utenos kraštotyros muziejus, surengdamas ne pirmą įsimintiną renginį. Šį kartą birželio 28 dieną Utenos kraštotyros muziejuje buvo surengtas gražus Petrinių vakaras prie arbatos, skirtas kunigo, dailininko ir poeto Petro Markevičiaus 110-osioms gimimo metinėms. Susirinko kunigo P. Markevičiaus artimieji, jo talento gerbėjai. Renginį pradėdama muziejaus direktorė, menotyrininkė Jovita Nalevaikienė sakė:
„Ak, norėčiau dar pabūti, / begaline meile degti / kaip lempelėje ugnelė / prieš altorių dieną naktį!“ – citavome eilėraščio „Nusineš mane netrukus“ eilutes, 2022 m. gegužės 19 d. Utenos kraštotyros muziejuje pristatydami naują laikiną ekspoziciją, skirtą kunigo, dailininko, prozininko, poeto, tautosakos rinkėjo P. Markevičiaus 110-osioms gimimo metinėms. „Švytinčios sielos žmogus“ – taip apie giminaitį kunigą Petrą savo straipsnyje 2012 metais rašė dabar jau taip pat šviesaus atminimo kita švytinčios sielos asmenybė, kraštotyrininkė, mokytoja Danguolė Jonaitienė (1925–2022).
Kalbėdami parodos atidaryme pasižadėjome surengti dar keletą susitikimų, pokalbių popiečių, galvojome apie konferenciją… Deja, gyvenimas negailestingai pakoregavo planus, ir pokalbiams jau nebeturėsime galimybės pakviesti nei mokytojos Danguolės, nei dailininko Klemenso Kupriūno-Klemo (1951–2022), kurie prisidėjo prie kunigo Petro kūrybos sklaidos, puoselėjimo, rankraščių, paveikslų, knygų ir nuotraukų – įvairiaplanio ir vertingo paveldo – globos ir saugojimo.
Tačiau lieka atmintis. Ir į muziejų ateina žmonės, besidalinantys prisiminimais, sugrįžtantys dar kartą atsigręžti į paveikslų šviesą, nešini istorijas ir prisiminimus saugančiais artefaktais.
Ką tik į mūsų fondus atkeliavo parapijiečių kunigui dovanotas austas lininis rankšluostis, kurį muziejui perdavė kunigo giminaitė p. Dalia Irena Adomaitienė. Taip pat nekantraujame jums pristatyti ir autentišką arbatos dėžutę, saugančią p. Dalios vaikystės prisiminimus, iškylančius iš tų laikų, kai su savo mamyte lankydavo kunigą Petrą.
Todėl tesėjome pažadą ir pakvietėme visus vardinių pokalbio prie arbatos. Prisiminsime kunigo P. Markevičiaus gyvenimo faktus, pakalbėsime apie kūrybos palikimą, dar kartą peržvelgsime eksponuojamus paveikslus, pasklaidysime poemų ir dienoraščių lapus. Pamąstysime ir pasižadėsime, ką kiekvienas galime padaryti, kad reikšminga žymių kraštiečių veikla būtų įamžinta, atsimenama, puoselėjama.
Pasidalinkite savo ar šeimos narių perduotais prisiminimais, patyrimais ar kasdieniais stebuklais, kuriuos patyrėte pažinę kunigą P. Markevičių. Įsipilkite puodelį arbatos ir šventųjų Petro ir Povilo šventės išvakarėse prisiminkime šį talentingą žmogų.“
Pirmasis apie savo kolegą dvasininką prisiminimais dalinosi kunigas Povilas Klezys: „Mano rankose garsusis kunigo P. Markevičiaus portfelis. Su kunigu P. Markevičiumi man neteko artimai bendrauti. Į Utenos rajoną aš atvykau tik 1986 metais. Su kunigu Petru mes susitikdavome pas kunigą dekaną Joną Pranevičių, kuris būdamas geras ir doras žmogus mus, kaimo klebonėlius, labai globojo ir mumis rūpinosi. Kunigas P. Markevičius buvo nepaprastai kuklus žmogus. Jis visada vaikščiojo ant batų užsimovęs kaliošus, apsirengęs paprastu kostiumu ir lietpalčiu, su šituo portfeliu rankoje, bet visada besišypsantis.
Apie jį labai daug būtų galėjęs papasakoti dabar jau šviesaus atminimo Biliakiemio kolūkio pirmininkas Algirdas Žukas. Jis visada, pamatęs kunigą pėsčiomis iš Biliakiemio einantį į Uteną, sustodavo jo pavežti. Kunigas Petras vis klausdavo Algirdo: „Kaip tu būdamas pirmininkas nebijai manęs, kunigo, pavėžinti?“ O Algirdas nusišypsodavo ir į klausimą atsakydavo klausimu: „O ko aš turėčiau bijoti?“ Kunigas P. Markevičius Biliakiemyje kunigavo ar tik ne dvidešimt trejus metus. Po jo mirties Biliakiemyje dekanas jo atminimui pastatė kryžių. Jaunesni dabar gal net nežino, kaip sovietiniais metais kunigai buvo niekinami ir persekiojami. Gyveno jis ir darbavosi kaip pelė po šluota. Tyliai tapė. Jo namelyje buvo daugybė paveikslų. Niekas jų nematė, o jis taip norėjo, kad žmonės juos pamatytų, įvertintų. Jis labai mylėjo Uteną, tapė Utenos apylinkes. Ir amžinojo poilsio jis atgulė ne Biliakiemyje, o Utenos bažnyčios šventoriuje. Biliakiemio bažnyčioje mes turime puikų kunigo Petro nutapytą peizažą ir šventojo Aloyzo paveikslą. Jis daug nukentėjo nuo bedievių. Baustas už vaikų katechizavimą. Vaikus jis Pirmajai Komunijai ruošdavo po vieną, nes tik taip tada buvo leidžiama. Gyveno vienas. Be šeimininkės. Neką ir valgyti pasidaryti mokėjo. Tik kiaušinienės ant sviesto pasikepdavo, o parduotuvėje visada ieškodavo pigiausio batono. Sunki buvo jo buitis. Kūreno tik vieną stačiamalkį pečių. Žiemą vanduo kibire trobos viduje užšaldavo. Tualetas kieme… Bet jis niekada nesiskųsdavo, į visus žvelgė su šypsena veide. Kada žiemą būdavo labai šalta, dekanas J. Pranevičius jį išleisdavo pas dukterėčias į Vilnių pagyventi. Mano rankose kunigo P. Markevičiaus portfelis. Su juo aš jį matydavau einantį. Kai pradėjau kunigauti Biliakiemyje, radau jį bažnytėlėje. Parsinešiau namo. Nuvaliau, pakabinau garbingoje vietoje, o šiandien aš jį perduodu Utenos kraštotyros muziejui.“ Sėdėdamas kartu su kitais ir klausydamasis artimųjų prisiminimų aš ir pats galvoje dėliojau vos ne keturiasdešimties metų senumo prisiminimų nuotrupas. Su kunigu, dailininku, poetu ir kraštotyrininku P. Markevičiumi mane 1983 m. supažindino K. Kupriūnas. Sako: „Yra toks kunigas, poetas, labai geras dailininkas. Būtinai turi pamatyti. Tik reikės iki Vijeikių autobusu nuvažiuoti. Paskui iki Biliakiemio jau pėsčiomis nueisim.“ Na, Klemui juk neatsakysi! O ir pats aš tada daile domėjausi. Ir štai penktadienio pavakarę susiruošiame į svečius. Kunigas pasitinka šypsodamasis. Sodina prie stalo. Užkaičia arbatos. Va iš tos ponios D. Adomaitienės muziejui padovanotos dėžutės. Apie poeziją P. Markevičius kalba mažai. Užtat su užsidegimu rodo paveikslus. Man ir dabar akyse stovi jo paveikslas „Rūpintojėlis alyvų krūme“. Ir man jis padovanoja paveikslą – upelis su akmeniu. Abu dailininkai kalbasi apie dažus. Suprantu, kad ir dažų Klemensas kunigui kažkaip parūpindavo, nors tuo metu jie deficitų deficitas buvo. Tą kartą Klemensas kunigui atvežė tris kartono gabalus, kuriais P. Markevičius labai apsidžiaugė: „Galėčiau daugiau nutapyti, bet neturiu ant ko.“
Buvo ir daugiau susitikimų. Sūnų krikštijau Biliakiemio bažnyčioje. Paskui ilgai sėdėjome klebonijoje, gėrėme arbatą, valgėme žmonos keptą pyragą. Kunigas Petras su didele meile kalbėjo apie savo motiną. Jam, kaip ir kitam uteniškiui poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui, Motina buvo viskas.
Dabar girdžiu pasakojant, kad kunigas P. Markevičius taip ir nesulaukė pirmosios savo parodos. Netiesa. Sulaukė! Pirmoji neoficiali P. Markevičiaus paroda buvo eksponuojama to paties kolūkio pirmininko A. Žuko namuose Medenių kaime. Sako, buvo susirinkęs tikrai nemažas būrelis patikimų žmonių. Paskui buvo kažkokia Biliakiemio kolūkio šventė. Į ją buvo pakviesta ir keletas Utenos literatų. Nuvažiavome tada ir mes su Klemensu. Važiuojant Klemas apie kažkokį siurprizą kalbėjo. Ir iš tikrųjų – nuvažiuoju ir matau ant žolės sustatytus kunigo P. Markevičiaus paveikslus. Mačiau nepaprastai laimingą autorių.
1987-ųjų balandžio 25 dieną kunigas P. Markevičius mirė. Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Pasipylė parodos Utenoje, Panevėžyje, Vilniuje. Visada jaučiau, kad gimtasis kraštas liko skolingas kunigui, poetui ir dailininkui P. Markevičiui. Po jo mirties dalis paveikslų pateko į Utenos kraštotyros muziejaus fondus, privačias kunigo artimųjų ir jo talento gerbėjų kolekcijas. Žinau, kaip kunigo atminimą saugo ir brangina jo artimieji, bet privati kolekcija yra privati kolekcija. Labai norėjosi išleisti jo kūrybos albumą. Šią idėją labai palaikė ir kunigo P. Markevičiaus dukterėčios, kiti artimieji. O dukterėčia D. Adomaitienė neleido nuleisti rankų. Gal trejus metus siekiau šio tikslo. Pavyko išleisti gražų tapybos ir akvarelių albumą „Šventas vakaras“. Darbo buvo labai daug. Reikėjo suskaitmeninti P. Markevičiaus paveikslus. Šį didžiulį darbą padarė kunigo P. Markevičiaus pakrikštytas mano sūnus. Paskui reikėjo sudėlioti albumą. Nors turiu nemažos patirties leidžiant ir sudarant įvairias knygas, tačiau dailės albumo sudarymas man buvo neatrasta žemė. Patarimais padėjo dailininkai Jonas Pleckevičius ir K. Kūpriūnas.
Dar sunkiau sekėsi surasti žmogų, kuris parašytų įžangą. Pagaliau tai padaryti apsiėmė jaunas kunigas Justas Jasėnas. Manęs dabar dažnai klausia, kodėl aš būdamas poetas ėmiausi rengti ne poezijos rinkinį, o dailės albumą. Per vienus (1990-uosius) metus išėjo net trys jo poezijos knygos: „Tarp ūkanų ir saulės“, iliustruota autoriaus darbų reprodukcijomis (savo lėšomis išleido „Utenio“ laikraščio redakcija), eilėraščiai vaikams „Vienas žodis“ (dukterėčių lėšomis), „Viršukalnių aidas“ (Vilnius, Vaga, 1990). Pastaroji knyga yra geriausias P. Markevičiaus kūrybos pavyzdys. Net ir labai norint geresnės knygos sudaryti neįmanoma. Tai – poeto P. Markevičiaus kūrybos viršukalnė. Renginyje dalyvavo ir šią knygą rengusi „Vagos“ leidyklos redaktorė. Ji papasakojo apie sunkumus leidžiant knygą.
Nuo kunigo P. Markevičiaus mirties praėjo 35 metai, o jo kūryba gyvena. Ir tai yra svarbiausia.
