Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: man karantinas buvo geriausias dalykas, kas tuo metu galėjo atsitikti

Vytautas Kazela

Apie OdetąTumėnaitė-Bražėnienę jau tiek daug rašyta rajono ir respublikos spaudoje, kad, atrodo, būtų sunku ką nors naujo iš jos išgirsti. Tačiau tai netiesa. Su Odeta visada lengva bendrauti, nes ji labai nuoširdus, visada daug minčių ir idėjų turintis žmogus. Tai nebus įprastas interviu. Tiesa, prieš susitikdamas su bene žymiausia Utenos krašto tautodailininke, buvau sugalvojęs ir užsirašęs nemažai klausimų, tačiau paskutiniu momentu jie kažkaip mistiškai pradingo. Todėl šis straipsnis tebus paprastas dviejų meno žmonių pokalbis apie kūrybą, gyvenimą, tradicijas.

Visą laiką galvojau, kad Odeta uteniškė. Nežinau, kodėl. Gal todėl, kad yra Utenoje žmonių, be kurių negalima įsivaizduoti šito krašto. Nebūtų jų, ir Utena būtų ne tokia. Tik dabar prisiminiau, kad kažkada buvau pas Odetą namuose – jos buto langai į parką. Dabar Odeta sako kartais dirbanti keletą savaičių beveik neišeidama iš namų: „Tada žiūrint pro langą mano akys ir pailsi. Gamta man labai svarbi. Jos manyje yra tiek, kiek pasiėmiau iš savo gimtinės – Keležerių kaimo Rokiškio rajone. Ten seniai nieko neliko, ne tik gimtosios trobos. Pasikeitė peizažas ir netgi reljefas. Išėjau iš ten ir niekur nepritapau. Gyvenu daug metų Utenoje, bet jaučiuosi lyg svečias. Važinėju po pasaulį ir tas jausmas manęs neapleidžia. Einu per miestą ar važiuoju toliau – aš net metų laikų kaitos nematau. Nereikia net akių užmerkti, aš aiškiai juntu, kaip keičiasi mano vaikystės metų laikai. Juntu, kaip ateina pavasaris, kaip pavasarine žaluma nušvinta pasaulis, kaip pavasarinės žalumos nutvieksti medžiai atsispindi balose. Galvojau, kai užaugsiu ir būsiu dailininkė, tai nupiešiu. Nuo vaikystės man norėjosi visa, kas gražu, užfiksuoti, nupiešti, perteikti. Aš ir tada piešdavau nesustodama, bet maniau, kad užaugusi viską mokėsiu geriau ir gražiau.“ Paklausta, ką dabar daranti, Odeta šypsosi ir sako, kad nieko. Arba visko po truputį. Taip per metus atsiranda keli Lietuvos dvarų karpiniai, bet praeina koks dešimt metų – ir štai jau visa serija.Smalsauju, ar tuos dvarus, kuriuos iškarpė, yra aplankiusi, ar karpo žiūrėdama į nuotraukas? Odeta prisipažįsta, kad tik vieną dvarą iškarpė įsižiūrėjusi į nuotrauką, visi kiti aplankyti, apvaikščioti, apžiūrėti. Sako, mėgusi dvarus ir po juos važinėjusi. Tada jokių vizijų, jokių planų nebuvo. Tik po kažkiek metų atėjo mintis ir noras perteikti juos karpiniuose. „Karpiniai – dekoratyvus menas. Ir jame tikslumas nėra pats svarbiausias dalykas. Aišku, dvaras turi būti atpažįstamas – tiek aukštų, tiek durų, tiek langų. Visa kita aš aprengiu karpinio rūbu ir perteikiu kaip savo įspūdį. Nuvažiavau prie Veprių dvaro, o ten visa aplinka mėlynuoja – neužmirštuolės žydi. Toks man Veprių dvaras karpinyje ir išėjo. Su neužmirštuolėmis. Saldutiškio dvaras – su avelėmis, Maišiagalos – su verbomis. Visi turi kažką tokio, kažką tik jiems būdingo. Kas užsifiksuoja ir neišsitrina. Taip po vieną, po du – per metus ir susirenka gražus ciklas. Štai ir dabar nešuosi iš spaustuvės 2022-ųjų dvarų kalendorių. Jau gal pusę metų turiu išsipiešusi didelę lentą medžio raižiniui. Bus šventas arkangelas Mykolas. Ką aš žinau, kada prie jo atsisėsiu? Tokiam darbui reikia labai daug laiko. Jei turiu valandą ar dvi, suprantu – net pradėti neverta. Didesniam karpiniui reikia dviejų ar trijų dienų, lino raižiniui – tiek pat savaičių, o štai medžio raižiniui – net kelių mėnesių. Aišku, nuo to kenčia sąnariai, akys. Aš visada turiu sumanymų. Man ir su eilėraščiais taip. Esu labai neproduktyvi, bet jie metai iš metų kaupiasi ir galiausiai kažkas išeina. Aš ir savo pirmąją eilėraščių knygą, kurią išleidau 2006-aisiais, dvidešimt metų rašiau. Praeis panašiai tiek pat laiko, kol antrąją išleisiu. Viską mėgstu iki smulkmenų apgalvoti“, – sako Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Vienas Odetos karpinys dailininkių buvo perkeltas ant Aušros gatvės daugiabučio namo sienos. Tokių darbų ji turi tris: jau minėtas Utenoje, dar vienas Telšiuose, trečiasis – Ukmergės rajone, Baltijos kelio stotelėje. Tai nėra dailininkų darbas pagal karpinį, tai pats karpinys projektoriais perkeliamas ant sienos. Tai tikslus karpinio perteikimas – su visais šešėliais, kurie išgaunami dažais. Odetai tai labai mieli ir brangūs darbai. Sako, kad jai labai gražu, kad šalia namo auga medžiai, o karpinys ant sienos keičiasi kartu su metų laikais.

Kuo jūs save laikote? Grafike? – klausiu Odetos.

Geras klausimas. Niekada nesu apie tai galvojusi. Man labai svarbios tradicijos. Kita vertus, mano konservatyvusis pradas netrukdo man kurti. Aš nesu tik kūrėja, esu ir edukatorė. Man labai svarbu išsaugoti tas žinias, jas perduoti, surašyti. Pradedant margučiais, baigiant popierinėmis užuolaidėlėmis. Džiaugiuosi savo knygomis apie margučių marginimą ir popierinių užuolaidėlių karpymą. Imkime kad ir užuolaidėles. Gulėjo jos užkištos muziejų fonduose, o norėjosi, kad sugrįžtų į mūsų gyvenimą. Dabar jos grįžta, atsiranda ir užsakovų. Užsako tie, kurie turi kaime sodybas. Jos atrodo labai archajiškai. Jų nereikia dažnai keisti – kabo kelerius metus. Mes čia nelabai ką uždirbame. Už užuolaidėles nepaprašysi didelių pinigų, bet jas karpai lygiai tiek laiko, kiek pieši paveikslą. Be to, į paveikslą žiūrima kaip į meno kūrinį, o užuolaidėlės yra taikomasis menas. Užsako ir muziejai. Karpau jas daugiau iš idėjos, o ne dėl uždarbio. Popierius turi būti baltas ir plonas, ir iš rulono, nes norisi, kad užuolaidėlė būtų vientisa. Kerpu sulanksčiusi popierių. Kartais net keturis kartus. Jei jis bus storas, neperkirpsi. Važinėjau ir rinkau medžiagą. Muziejai neturi tiek žmonių, kad organizuotų kažkokias studijas apie margučius ar užuolaidėles. Aš nepretenduoju į jokius vardus. Jei būčiau likusi mokytoja, man būtų jų reikėję. O dabar nereikia. Bet širdyje aš vis tiek pedagogė.

Margučiai, atrodo, bus nuėję į praeitį?

Ne. Ne visai taip. Aš juos kolekcionuoju. Noriu surinkti geriausių Lietuvos margutininkų darbų kolekciją. Perku už savo pinigus, nes muziejai neturi tam lėšų. Ir kai geriausios šios srities atstovės sako, kad išparduos juos užsieniečiams, man pasidaro gaila ir noriu, kad jie liktų Lietuvoje.

Lankotės įvairiose parodose, mugėse. Ar ateina į tautodailę jaunų žmonių? Ar auga kūrėjų meistriškumas?

Ateina, bet labai mažai. Tie, kurie ateina, tie ir lieka. Mano karta dar gana jauna, bet jau pasiekusi kūrybinę brandą. Ji ilgai dar dirbs. „Aukso vainikas“ ir kiti konkursai tikrai stipriai prisidėjo prie meistriškumo augimo. Visose srityse. Dabar norima sujudinti grafikus, nes ši sritis labai apmirusi. Raižančius medį galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, dirbančius su linoleumu – ant dviejų, o piešiančių su plunksnele gal yra kokios dvi dešimtys. Neseniai vyko pirmasis respublikinis piešinių konkursas, kuriame aš ir Židronė Momeniškienė laimėjome antrąsias vietas. Tai yra didelis apdovanojimas. O mano dukra tapo konkurso diplomante.

Gal dabar truputėlį apie edukacijas…

Dirbu ir su vaikais, ir su suaugusiais. Iki karantino labai daug važinėjau po pasaulį. Turėjau labai daug kvietimų iš lietuvių bendruomenių. Tai buvo susiję su metų laikais. Prieš Velykas kviesdavo, kad supažindinčiau su tradicijomis ir pamokyčiau margučių marginimo, kitu laiku domindavo karpiniai arba raižymas. Žmonės labai nori tų tradicinių dalykų. Ypač užuolaidėlių. Važinėjau ir po vaikų stovyklas, o jų šiais metais ypač daug.

Ar tai tik senosios emigrantų kartos vaikai ir anūkai, ar ir mūsų laikų emigracijos bangos atstovai? Ir kaip lietuvių tautodailės darbai priimami pasaulyje?

Yra ir tokių, kurie išvažiavo atkūrus Nepriklausomybę. Labai įsiminė viena pirmųjų mūsų išvykų į Airiją. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Edukacijos vyko bare, kuriame susirenka lietuviai. Jie pirko alų, ėjo prie mūsų ir aiškino, kad čia gyvendami gali sau leisti ir tą, ir aną nusipirkti. Tarytum bandė teisintis, kodėl išvažiavo iš Lietuvos… Kam jiems tas menas, jei jie net savo namų neturi? Dabar, kai nuvažiuoji pas juos, matai, kad jiems reikia šitų dalykų, kad jų vaikams reikia lietuviškų mokyklėlių. Mus ir kviečiasi arba lietuvių bendruomenės, arba lietuviškos mokyklėlės, arba ambasados. Buvau ir Kinijoje. Ten irgi yra nedidelė lietuvių bendruomenė. Bet ten aš buvau įdomesnė vietiniams gyventojams. Ir kinai, ir japonai aikčioja prie mūsų užuolaidėlių. Nors patys turi dviejų tūkstančių metų senumo karpinių tradicijas, o mes geriausiu atveju karpome tik du šimtus metų, bet esame įdomūs. Niekur pasaulyje nebuvo, kad, tarkime, užuolaidėles būtų karpę iš neturto. Tai ne dvarų, tai – kaimo menas. Mūsų karpiniai skirti buičiai, o kinai karpo dovanoms, karpo parodoms. Jie turi visokio popieriaus, netgi iš šilko karpo. Bet kai sužino, kad tai pas mus buvo pritaikoma interjere, labai nustemba. Prisimenu, viena japonų žurnalistė viešėdama Vilniuje nusipirko mano parengtą knygutę apie karpinius. Po metų susisiekė su manimi per Turizmo departamentą ir įsiprašė į svečius. Siūlėme atvažiuoti į muziejų, bet ji norėjo atvažiuoti pas mane ir pamatyti, kaip karpiniai pritaikomi buityje. Ji yra interjero žurnalų autorė. Viešnagę pas mane ji aprašė dviejuose žurnaluose. Viename – smulkiai visą karpymo procesą. Nuo popieriaus parinkimo iki užuolaidėlės kabinimo ant lango. Kitame parodė mano namus. Su užuolaidėlėmis, su kampinukėmis, kuriomis mes puošiame lentynėles. Tai ir yra tikroji lietuviška tradicija. O visa kita, ką mes darome, yra vaizduojamasis menas. Ne kartą lankiausi Ukrainoje. Dalyvavau dviejuose karpinių simpoziumuose. Pirmajame, kuris vyko Mogiliovo Podolske, buvo atidengtas turbūt vienintelis paminklas karpiniams. Tai labai įdomus ir unikalus faktas. Karpiniai nors ir originalūs, gražūs, bet labai nutolę nuo tradicijos. Mano karpytų užuolaidėlių daugiausia galima pamatyti Užpaliuose, Viktorijos Jovarienės „kamenyčioje“. Ten vienas didžiausių projektų. Jos ten kabo jau dveji metai ir labai puošia. Jas pamato tūkstančiai žmonių. Lietuvos karpytojai labai vertinami pasaulyje. Mes visai kitokie. Bet bėda ta, kad šiuo metu viskas pradeda labai supanašėti. Ir kaltas dėl to internetas. Mes turime išlikti saviti, nes kol esame saviti, atsiremiantys į lietuviškąją tradiciją, tol esame įdomūs pasauliui. Prisimenu pirmąjį simpoziumo parodos atidarymą Ukrainoje. Slavų karpiniai labai dideli ir labai spalvoti, o mūsų – balta ant juodo arba juoda ant balto. Ta balta spalva ir pribloškia. Jie ateina ir žiūri, ir gilinasi, ir grožisi. Odeta yra išleidusi daug knygų, bet jos labai skirtingos. Be jau minėtos eilėraščių knygelės, 2004-aisiais išleistas karpinių albumas, bet įdomiausia jai pačiai yra ne jos kūrybos albumai, o mokomoji medžiaga. Štai knygos apie margučius per pirmuosius metus buvo parduota net tūkstantis egzempliorių. Odeta sako leidžianti ne tai, ko jai pačiai reikia, o tai, ko reikia žmonėms. Prieš kurį laiką išėjo mokomoji knyga, kaip karpyti užuolaidėles. Dabar menininkė jau yra įteikusi spaustuvei popierinių užuolaidėlių trafaretų knygą. Yra moterų, kurios nemoka piešti. Ši knyga skirta ne tik karpymui, bet ir spalvinimui. Lietuviškų užuolaidėlių raštai labai unikalūs. Lietuvos muziejus ne per seniausiai pradėjo leisti knygų seriją „Tradicijos ir dabartis“. Šios serijos pirmoji knyga apie Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę. Tai puikus jos kūrybos įvertinimas. Odeta sako, kad kai buvo leidžiama knyga apie ją, vaikščiojusi ir prašiusi į šią seriją įtraukti knygą apie Anelę Araminienę, o kai šiais metais tokia knyga išėjo, jai pačiai buvo didelis džiaugsmas.

Jūsų kūryboje nepaskutinėje vietoje ir sakralinė tema. Jūs pati sakėte, kad lentoje raižydama šventuosius juos išglostote, jiems išsimeldžiate. Kas tai – ėjimas prie Dievo per kūrybą. Jo ieškojimas?

Ne, tai nėra dievoieška. Dievas seniai su manimi ir manyje. Ištisas parodas galiu parengti šia tema. Daug mano sakralinių darbų parodų vyko Lietuvos bažnyčiose, kunigų seminarijoje. Man ši tema labai artima, labai reikalinga. Kiek turiu medžio raižinių, juose visuose vaizduojami šventieji. Man medis toks šventas, kad ant jo raižyčiau bet ką. O ir tie mano šventieji yra truputėlį statiški. Truputį pakylėti virš kasdienybės. Jie tokie šviečiantys… Tai taip pat nieko naujo. Kol nebuvo paveikslų, Lietuvoje šventieji buvo ant medžio. Prastuomenei. Dvaruose gal ir buvo tų spalvotų paveikslų, o štai varguomenė taip pat norėjo turėti Dievo atvaizdą namuose. Tokie raižiniai buvo nebrangūs. Kartais net iš keturių lentų. Ypač Žemaitijoje. Kartais juos paspalvindavo. Iš kur jie dažų gaudavo ar iš ko pasidarydavo, net ir šiandien neaišku.

Su vyru neseniai atšventėte gražią 30 metų vedybinio gyvenimo sukaktį. Užauginote keturis vaikus. Ką pačiai reiškia šeima?

Kasmet liepos 21-oji yra mūsų diena. Šiemet tai ne apvali mūsų bendro gyvenimo sukaktis, o trisdešimt pirmoji. Trisdešimtmetį šventėme labai gražiai. Viskas labai paprasta – mes su vyru pagal Zodiaką esame Dvyniai. Mes nedaug kalbame. Man net nereikia klausti, ar jis to nori, ar ko nors kito, ar mes ten važiuojam, ar kitur. Aš žinau, ko jis labiau nori. Ir darau tai, kas jam labiau patiktų. Taip ir jis. Per tiek gyvenimo kartu metų mes tapome labai nuspėjami. Nebėra tų siurprizų. Mūsų namuose iš tiesų nevysta gėlės. Jis labai mėgsta dovanoti rožes. Kodėl tik rožes? Nežinau. Jam taip atrodo. Niekaip nesulaukiame anūkų. Juk mes, užauginę du sūnus ir dvi dukras, turime tokią teisę. Sūnūs gyvena Anglijoje, dukros Lietuvoje. Retai susirenka visa šeima kartu. Mūsų būsimos marčios taip pat yra šeimos žmonės. Visi džiaugiamės būdami kartu. Ryšys tarp vaikų ir jų ryšys su mumis labai stiprus. Šiemet visi susirinksime Jungtinėje Karalystėje – vyriausias sūnus švęs savo trisdešimtmetį. Jau dabar gyvename šviesiu susitikimo laukimu.

O kaip jus paveikė pandemija, karantinas?

Pirmasis karantinas man buvo didelis džiaugsmas. Nepaisant to, kad dingo bilietas į Filadelfiją, neįvyko kelionė į Barnaulą. Kad ir kaip būtų, aš džiaugiausi ramybe ir kūrybiniu laiku. Reikėjo, kad kažkas mane sustabdytų, nes aš jau per daug laksčiau, per daug važinėjau.

Asmeninio archyvo nuotr.