Svajūnas Dačkevičius gimė 1968 m. sausio 7 d. Kaune. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Utenoje. Pirmuosius eilėraščius pradėjo rašyti mokyklos suole, būdamas 12 metų. Yra išleidęs poezijos knygas „Krintančios žvaigždės“, „Rusenanti tyla“, „Akimirkų deimantai“, „Berniokas iš pa Utenas“, „Klajojančios mintys“, „Aukštaitijas rojus“.
Saulės deivė
Saulės deive,
Jaučiu Tavo šypsnį.
Krentant liepai į margą rugpjūtį.
Įsileisi – Tavy pasiliksiu,
Išpuošęs gyvenimu būtį.
Saulės deive,
Nebepaleisiu, apkabinęs kūną ir mintį…
Ir išėjęs Tavy prisikelsiu,
Kad akimirksnį atgaivintum.
Į akis sielos tiltais žiūrėti,
Kaip gyvenimai metais dyla.
Kaip norėtųsi viską sudėti
Į poeziją kvepiančia lyra.
Saulės deive,
Jaučiu tavo širdį…
Sielos Karalienė
Gražuolė vasara atsargiai glaudžiasi
Švelniausiu padaru palaimintų dienų.
Ir tie, kas sąžinės seife savęs nebesuranda
Tarp nuodėmių gyvenimo basų…
Ryškėja tiesos, žiūrinčios į dangų,
Sulytos, nelaimingos. Net kartu…
Taip šiandien pila užu mano lango,
O aš jaučiu – šalia esi tik Tu.
Ta išsvajota sielos Karalienė,
Širdies dalelė tolių neatrastų.
Priimk į savo širdį mano lyrą,
Akimirksnį pavertus stebuklu.
Utena
Saulė kyla vaikystės spalva
Veidrodėlyje Dauniškio miegančio.
Grožio ašaroj Utena.
Aukštaitiško ryto bundančio.
Su manąja žmonių tarme
Paprastumas beldžias į širdį.
Skrieju savo minčių balne
Ir šaukiu – tegul vasara girdi.
Gyvenu aš čia, dar esu!
Mano mieste, nepaprastas, mylimas.
Tavo sielos dugne, pataluos debesų,
Toks brangus šitas laikas byrantis.
Tarp gražiausių žodžių, vaizdų,
Tarp gyvenimo vingių ir tolių
Į šią terpę vaiku sugrįžtu
Ir jos vardą kaip maldą kartoju.
Utena! Aukštaitijos dukra.
Tarp miškų,ežerėlių parimus.
Kvepia jazminu laimės ranka,
Glosto vėjas laukus ir arimus.
Saulė leidžias ir aš nebe tas,
Dar išauš stebuklingas rytojus.
Džiaugsmo ašaroj – Utena –
Mano jaunystės rojus.
Lenkiuosi
Lenkiuosi žemės grožiui ir Kūrėjui
Užu duotybės matymą kitu kampu.
Už tai, kad eilėmis jausmus išlieju,
Už tai, kad gyveni širdelėj Tu.
Lenkiuosi ir dėkoju už akimirkas,
Už sielos virpančius neeilinius žodžius.
Už rankų vedantis likimas
Tarsi nektaras, dieviškai saldus.
Lenkiuosi laiko visagalio minčiai,
Kokie mes džiaugsmo skrydy laikini.
Jeigu galėčiau, lyroj užrakinčiau,
Aukštaičio surimavęs širdimi.
Rojaus šiaudelis
Įsitvėrusi siela už rojaus šiaudelio,
Kūno plotmę labiau vis įtraukianti žemės trauka.
Ar įmanoma laikino skrydžio buvimą išgydyti?
Kada viskas prieš veiksmą, prieš norą, ranka –
Ta nematoma angelo – saugančio žmogų,
Dovanojanti mintį klėtelėj vilties.
Akys žiūri į tolimą gimtojo vaizdo peizažą, į tą amžiną kerintį grožį.
Pro gegutės nutolstantį aidą
Padidėja plakimas širdies,
Bet staiga supranti – lyg buvai, lyg esi, lyg tavęs čia iš viso nebuvo,
Dar vaikystę bandai švelniai pirštais paliest.
Kyla pienių balti parašiutai į dangų,
Taip lengvai atitrūkę nuo žemiško laiko būties.
Kaip Tu laikais?
Vėl beldiesi į mano žmogiškumą.
Aš visada atidarau širdies duris.
Seniai išskridus lyros paukštė,
Tai kam atsargiai klibini mintis?
Taškos šuliny nuskendę žvaigždės,
Pilnatį išgelbėję lunatikai.
Aš galvojau: šitas filmas baigės,
Skirtas mudviejų jausmų tematikai.
Vėl ratu atsimuša į tolius
Bumerangu žemiškam kely.
Nei į seses netinki, nei brolius,
Tik lakoniškai, šekspyriškai myli.
Aš seniai jau nebe žemės vaikas
Su susidėvėjusiais veidais.
Žvelgia į mane pavargęs laikas,
Tyliai klausdamas, kaip Tu laikais?
Saulės takas
Dienomis panašėji į tylą,
Į rasas iš aukšto dangaus,
Į neatrastą laiko motyvą,
Į akimirksnį trumpą žmogaus.
Negirdėtų išraiškų sąvokas
Sutapatini su tamsa.
Aš tikiu – stipresnis gyvenimas,
Susijungęs su Dievo šviesa.
Tik jausmais pažaboji viltį –
Koks ėjimas į laimę saldus.
Tu gali virš savęs pakilti,
Nugalėti nakties tarnus.
Dienomis panašėji į skausmą,
Į saulėlydžių šešėlius.
Širdimi Tave apkabinęs,
Bučiuosiu, kol rytas nubus.
Gal tada pajausi, kaip plaka
Meilės posmais aukštaičio širdis?
Ir, išvydusi saulės taką,
Išvaduosi drugeliais mintis.
Išalsuotas jausmas
Surūdijo sielos, sustabėjo
Žemiškojo laikinumo delnuose.
Tamsai melstis nejučia pradėjom,
Susipainioję pilkos buities tinkle.
Užribiuose liko tikras laikas,
Neiškreiptas ponų ir valdžios.
Prieš altorių meldžias kaimo vaikas,
Dar nesugadintas aplinkos.
Žemuogėm pakvipę namo sienos
Su šiaudais kregždučių snapuose.
Šypsosi birželio siluetas
Žydinčiame obelų sode.
Bet už brydės jau nebesugrįšime
Išalsuoto jausmo tyrume.
Kol žiedais gėlių kažkur nuvysime
Ties nematoma minties riba.
Palaimas svoris
Mana vakaras kvepia tavim
Ir kvetkiokais iš vasaras darža.
Kaip tų jausmų unt vienų susimt,
Kursai nigdi laimes nevarža.
A paukščiokai duodas – neklausk,
Išsilydai unt grožį, unt gamtų…
Tiek žydėjima, bus ir medaus,
Biteliotes na pievų skranda.
Aviliuosna žmanių ir širdes,
Kur gyvenimu čėsas pulsuoja.
Tavimi mintys mana nusgėra,
Neatlaikį palaimas svoria.
Svetima vakara
Dievas
Kyla unt dungų pirtelas parakas –
Teip spakaina ramybį Tėviškes gertei.
Žydi aukštaitiška užtaisa vakaras,
Laidįs mintį unt grožį gražiu pamerktei.
Laidįs suprastei, iš kur ašei kilįs –
Su amžinu meili žmogui, gamtai ir sava tarmei…
Unt kelių sugrįšiu, čėsu sudilįs,
Nuslinkt paskutinia atodūsia švintei.
Išbučiuotei viskų, kas brungu,
Su tu meili, kur pa žingsniokų ėja.
Šitų dungų nešiuos unt runkų,
Kad išverktų, kas nuskaudėja –
Mana žmogui, tautai ir smūtkeliui.
Teip sunku na savįs tolt unt niekur.
Kiek takių unt mani padabnų pasklydelių
Meldžias svetima vakara Dievui.
Kyla pavaliai unt dungų aukštaitiškas džiaugsma išraiškas.
Gal ir Tau brungiau negu brungu
Šitas amžinas gėria išmislas?
Vasaras žmones
Mana žmones vasaran išejį,
Palei ažeriokus, pamiškes, laukus…
Aukštaitijas rojuj bais spakaina
Vakarais dabotei unt kalenunčius gundrus.
Kai na jazminų apduja laimes mintys,
Čėsas lėktei pradeda lečiau.
Pačias žemages susiveria unt matejuka smilgas,
Su vaikystes skoniu ašei jį jutau –
Iš arti unt grožį tų dabojau
Na Ladakalnia paezijas akim.
Kol Kaunan gyvenimas nubaladoja,
Daug gudrybių bande išmakint.
Bet likau aukštaitiškas ir savas
Tik su mum supruntamu tarmi.
Bedabojuntis dungun kaip Jona klevas,
Dieve mana, mes takie maži.
Kaip nepaturėtei, kas brungu lig skausma,
Kadu grožis netelpa širdy.
Kaks gaivus lietus pa griausma
Unt lepčioka Balčia ažeri.
Sukaliečytas čėsas
Nugi šiteip nigdi da nebuva –
Mintys išdege su Afrikas kaitru.
Kas galeja, jau saniai ašdžiūva.
Pievas nurudava nelaiku.
Vaizdas taks, kad baisiai ažupyka
Unt žmagaus nualinta gamta.
Derliaus suvis laukuosna nelika.
Da pabėgelių vis plūstanti banda.
Visa, kas krūvon suveję,
Bedievyste blogiu tręšiama.
Ir valdžion šiųroz ne tie atajį –
Nusdažius jų vaivorykštem tiesa.
A kinčia žmones, nes kintėt unpratį,
Bet kadu kalvek prasiskverbs šviesa.
Pra smegenų pažeistų masį
Skanduosma vienbalsiai: tu mana Lietuva.
Saneliokas
Niūniuoja dainelį saniokas rišdamas untas
Terp baltųjų beržiokų.
Maž spes pagyvintei iš užsienia grįžįs,
Pasidžiaugtei minčių daržioku.
Kyla smokas pirtelas unt dungų,
Šakinėja karosai prūdi.
Džiaugsma trupinį nešas unt runkų,
A diena kaip nigdi graži.
Gimtinej viskas pulsuoja
Gerumu iš vasaras sodų.
Rytoj vaikai suvažiuoja
Aplankytei tevoka trobų.
Saniokas džiaugias ir laukia –
Su anūkais ais žemagių rinktei.
Vakari pre šašlykų laužioka
Daug gales kų prismintei…
Lingva kojas aštiesus lovaj
Dabot unt žvaigždždėtų dungų.
Niūniuoja dainelį saniokas –
Taks laimingas pra Tėviškes lungų.
