Žydai Utenoje: prisiminimų
mozaikos jungiasi į vientisą
istorijų audinį

Rasa MILERYTĖ. Praėjusių metų liepą išleista elektroninė Atminimo knyga „Utena ir apylinkės“, kurioje pasakojama Utenoje ir aplink gyvenusių žydų istorija. Knyga jidiš kalba buvo išleista 1979 m. Tel Avive. Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione.
Knygos įžangoje S. Dastikienė ir R. Jančauskienė rašo, kad tai švelnios nostalgijos, kasdienybės rūpesčių ir švenčių, vaikiškų ir suaugusiųjų patirčių prisodrinti bei aštraus netekties skausmo ir Holokausto kančios persmelkti pasakojimai apie gimtuosius štetlus. Pabrėžiama, kad šis leidinys nėra istorinis veikalas, veikiau tai – atminties dėlionė, įamžinanti mūsų krašte gyvenusius žmones ir įprasminanti prarastos žydų bendruomenės gyvenimo fragmentus.
Manoma, kad žydai Utenoje pradėjo gyventi XVI amžiuje. Mieste buvo įkurtos net kelios žydų mokyklos, keli maldos namai, žydai turėjo ne tik daug smulkių įmonėlių, bet ir stambių įmonių – bankų, malūnų ir pan. Daugelis žydų buvo išsilavinę, dirbo gydytojais, teisėjais, mokytojais. Remiantis archyviniais duomenimis, 1765 metais Utenoje buvo 565, 1847 metais – 1416 žydų. 1874 metais žydai turėjo 309 namus, 2 sinagogas ir prašė leidimo statyti trečią. 1987 metais visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu Utenoje gyveno 2405 žydai, tai sudarė 74 proc. miesto gyventojų.
Deja, 1941 metais prasidėjusi nacių okupacija ir masinės žydų žudynės neaplenkė ir Utenos. 1941-ųjų vasarą hitlerininkai ir vietiniai talkininkai Rašės miške šaudė Molėtų, Tauragnų, Utenos ir kitų vietų gyventojus, daugiausia žydus. Liepos–rugpjūčio mėnesiais nužudyta apie 8000 Utenos ir jos apylinkių žydų.
Per istorinius faktus ir asmenines patirtis Utenos žydų istorija skleidžiasi unikalioje knygoje „Utena ir apylinkės“. Vienas iš knygos rengėjų Dovydas Zakas knygoje pasakoja: „Ši knyga – prisiminimų, sunaikinto mūsų Utenos miestelio vaizdų rinktinė – parašyta ne profesionalių rašytojų ir nėra literatūros kūrinys. Ją kūrė paprasti žmonės, buvę Utenos ir jos apylinkių gyventojai, taip siekdami pastatydinti paminklą išžudytoms aukoms, – savo draugams ir giminaičiams. <…> Didžiulis šios knygos privalumas – jos tikrumas. Atsiminimai ir pasakojimai yra autentiški, dokumentiniai, parašyti žmonių, kurie tada gyveno ir patys dalyvavo pavaizduotuose įvykiuose ir epizoduose.“
Jau ilgą laiką ir pasaulyje, ir Lietuvoje klesti literatūra apie Holokaustą – žydų gyvenimai skleidžiasi tragedijos fone. Knyga „Utena ir apylinkės“ unikali tuo, kad atskleidžia platų vaizdą į žydiškąjį pasaulį: kokiais verslais ir amatais užsiėmė, kur ir kaip mokėsi, kokias tradicijas puoselėjo, kaip kūrė bendruomeninį gyvenimą.
Pavyzdžiui, Kalmanas Mejeris Goldfeinas tekste „Utenos kronika“ pasakoja ne tik savo ir šeimos gyvenimo istoriją, bet ir prisiminimus apie tai, kaip buvo įkurta gaisrininkų komanda, kaip Utenos gyventojai šventė Nikolajaus II karūnavimą, apie siaurojo geležinkelio statybas, apie žydų kapelą, Utenos liaudies banko veiklą. Per tokius ekskursus atsiveria ne tik Utenos žydų, bet ir kitų Utenos gyventojų gyvenimo būdas bei pačios Utenos kūrimasis, augimas.
K. M. Goldfeinas tragiškos žūties išvengė, nes spėjo pasitraukti į Rusiją. Tačiau jo prisiminimuose neapeinamos ir karo patirtys. Jis fiksuoja pačią nacių įsiveržimo pradžią ir tai, ką rado grįžęs į gimtąją Uteną.
„1941 m. birželio 23 d., 2 valandą dienos, kai ant Utenos jau krito bombos, o vokiečiai stovėjo prie Kauno, išvažiavome iš miesto. Tai pavyko Naftolės Melamedo, nupirkusio didelį arkliu kinkytą vežimą, dėka. Jame sėdėjo mano ir jo šeimos su labai nedaug daiktų. Nusprendėme vykti Rusijon. Pasirinkome pagrindinį kelią, kuriuo traukėsi sovietų armija, nors jį ir smarkiai bombardavo vokiečių lėktuvai. Žydai, važiavę šalutiniais keliais, buvo nužudyti lietuvių ir lenkų.
Iš Rusijos grįžau 1945 m. rugpjūčio 15 d. Utena buvo labai nuniokota. Mūrinių parduotuvių eilės sugriautos. Iš vietos, kur gyvenau, nieko nelikę. Nebebuvo maldos namų, stovėjo tik sinagoga ir mūrinis kloizas. Dalis žydų trobų sudegė, dalį išplėšė lietuviai, net rąstus į kaimus persivežė. Utenoje ir aplinkiniuose miesteliuose nerasi nė vieno žydo. Apima tikras siaubas. Einu prie duobių, prie kurių nužudyti mano mylimiausieji ir brangiausieji. Jie guli kartu su visais Utenos ir apylinkių žydais. Tai – didelis smėlėtas plotas prie pelkės, miške, užstojančiame kelią į Užpalius ir Sudeikius. Ten voliojasi įvairūs daiktai, nebylūs čia įvykusių didelių ir siaubingų skerdynių liudininkai. Randu psalmyną ir maldaknygę. Mėtosi iširę neštuvai, kuriais atgabeno ir gyvus į duobes suvertė pasiligojusius senius. Stovi rusų padarytas medinis antkapis su žvaigžde.“
Toliau jis pateikia išsamų pasakojimą apie tai, kaip su Utenos žydais elgėsi naciai. Šiuos liudijimus surinko iš Holokaustą išgyvenusių žmonių.
Rabino Dovydo Icchoko Troibo prisiminimuose didelis dėmesys skiriamas švietimo istorijai ir Utenos rabinų istorijai. Sužinome, kad XX amžiaus pradžioje Utenoje dirbo daugiau negu dešimt religijos mokytojų.
Dėmesio vertas Moišės Šarfšteino inkliuzas apie Utenos ežerus. Ežerai, prie kurių kadaise vykdavo linksmybės, galiausiai jam tapo nebyliais žydų kančios liudytojais.
Iš tokių prisiminimų smiltelių, nuotrupų kuriamas vientisas audinys apie žydiškąją Uteną. Per pasakojimus atsiskleidžia ne tik, kaip jau minėta, gyvenimo ypatybės, bet ir žydų vertybinė sistema, žydų ir lietuvių santykiai. Apmaudu: ne vienas pasakotojas fiksuoja, kad lietuviai neretai žemindavo žydų tautybės žmones, pravardžiuodavo, stengdavosi nustumti į paribius. Ryškėja ir kitas skaudus momentas, apie kurį viešai vis dar kalbama tik puse lūpų, – kad Holokauste dalyvavo ir lietuviai. Knygoje netgi pateikiamos dešimties lietuvių, dalyvavusių Utenos žydų šaudymuose, pavardės.
O bene labiausiai sukrečianti knygos vieta – kalėjime mirties laukiančio Judelio Notelevičiaus laiškas artimiesiems“ „<…> Padariau antkapinį paminklą tėčiui, bet jis liko miestelyje. Gal išprašysiu policijos, kad su policininko palyda leistų nugabenti jį į kapines. Galimas daiktas, Jums pavyks aplankyti tėvų kapus ir Molėtų žudynių aukas. Mamai paminklo dar nėra, buvo per anksti statyti. Buvau nebaigęs kalbėti kadišo. Likite sveiki. Paskutiniai mano žodžiai. Žuvęs Jūsų brolis ir sūnus Judelis Notelevičius. Šiandien 1941 m. gruodžio 21-oji, tai bus mano mirties metinės. <…>“
Prisiminimų knyga „Utena ir apylinkės“ – labai vertingas liudijimas apie Utenos žydų gyvenimą ir daugelio jų žūtį Rašės miškelyje. Lieka tikėtis, kad kada nors ši elektroninė knyga bus išleista ir fiziniu pavidalu.