Vytautas Kazela
Žmogus priešinasi užklupus negaliai. Kurtieji, sako, turi aštresnį regėjimą, aklieji – sustiprėjusią klausą ir lytėjimo pojūtį. Taip organizmas bando kompensuoti tai, kas prarasta. Neatsitiktinai kenčiantys skausmus išsigelbėjimo ieško menuose. Su didele kantrybe imasi tapyti, drožti, lipdyti. Ir dažnai atranda save kūryboje. Jie gali pasiekti didelių aukštumų, bet tai gali likti ir mielu pomėgiu, raminančiu sielą.
Neseniai buvau pakviestas į Molėtų rajone, Inturkėje, vykusio Lietuvos neįgaliųjų tautodailininkų plenero „Paprotinės lietuvių šventės ir buitis drobėse“ uždarymą. Nuvažiavęs randu puikią tapybos parodą ir dvylika besišypsančių moterų iš visos Lietuvos.
Tarp jų ir trys uteniškės tautodailininkės: Birutė Valiukėnienė, Regina Eidžiulienė ir Danutė Bileišienė. Jau turinti meno kūrėjos statusą B. Valiukėnienė ne tik tapo, bet dirba ir su vilna, oda, mezga iš lino. Yra surengusi nemažai personalinių parodų, dalyvavusi daugybėje bendrų parodų. Kita uteniškė R. Eidžiulienė domėtis tautodaile pradėjo neseniai – 2017-aisiais. Mėgsta gamtą. Dalyvauja jau ne pirmame plenere. Garbaus amžiaus uteniškė D. Bileišienė sako bandžiusi ir keramiką. Su moliu jai dirbti labai patiko. Dalyvavo bendrose tautodailininkų parodose. Jos senąją lietuvių būtį atspindintis paveikslas alsuoja jaukumu ir namų šiluma.
Tęsinį skaitykite 2021 09 08 „Utenyje“
