Miškas lietuviui tarsi antrieji namai. Šis gamtos stebuklas maitino, saugojo nuo pavojų, suteikė ramybę, padėjo bėdoje ir skatino džiaugtis gyvenimu. Apie miško grožį poetai rašė eiles, kompozitoriai kūrė simfonijas, miško gyvenimui aprašyti leidžiami žurnalai ir knygos. Įspūdingai apie miško reikšmę lietuviui samprotavo poetas Marcelijus Martinaitis. Anot jo, mūsų rašytojų Simono Daukanto, Antano Baranausko, Maironio kūryboje miškas siejamas net su lietuvių tautos likimu. Lietuvis išeidavo į mišką atgailauti ir patirti nenusakomo jausmo. Miške atsidūręs žmogus, anot A. Baranausko, „ko verkia – nežino“. „Čia, miške, pajunti, jog gamtoje yra kažkas didesnis už tave, tavo banalius kasdieninius rūpesčius… Miškas – lietuvių laisvės auditorija“, – rašė M. Martinaitis.
Miškas, kaip ir žmogus, ne tik gyvena, keroja, džiugina pasaulį, bet ir miršta. Neretas atvejis, kai mišką išvarto audros, viesulai įšėlę, negailestingi gaisrai. Šalia gamtos stichijos ir pats žmogus būna miško naikintojas. Kalbu apie Utenos seniūnijoje šalia Mockėnų kaimo buvusį Kryželių mišką, paverstą sąvartynu. Tai nebuvo didžiagirė ar šimtametis miško masyvas, tačiau mūsų gyvenime, ypač jaunystės metais, Kryželiai buvo tarsi užuovėja nuo gyvenimo audrų, pokario metų neramumų. Negaliu pamiršti nepaprasto grožio vaizdų, kai ankstyvą rytą pro kamaros langą regi saulėtekį. Iš pradžių pasirodo šviesos spinduliai medžių viršūnėse, kiek pabuvus jos nurausta, paliestos saulės, ir tik vėliau virš medžių pasirodo didelė raudona saulė. Ji kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol savo šviesa ir šiluma užpildo visą padangę. Tie rytmečiai neužmirštami!
Tęsinį skaitykite 2023 01 25 „Utenyje“