Vytautas Kazela
Gyvenu visai netoli turgaus, todėl šeštadienio rytais iš mašinų, stovinčių gatvėje, galiu nesunkiai pasakyti, koks turgus: didelis ar mažas. Jau septintą valandą ryto matau, kaip kaimynas, pasiėmęs dailiai pintą pintinę, išeina į turgų: žinau, pirks sūrio ir kitų pieno produktų. Jis žino, kuri šeimininkė spaudžia skaniausius sūrius. O mes vis dar pieno produktus, pabrangusius daugiau nei per pusę, perkame parduotuvėje.
Labai jau šaltas rytas, bet šį šeštadienį į turgų pasidairyti išsiruošiu ir aš. Įeinu: po kairei pusei, kaip aš vadinu, linksmieji diedukai – medinukai. Vienas aukštas amatininkas ar šiaip geras meistras pardavinėja savo darytus kočėlus ir šaukštus, kitas menininkas turi ne tik kirvakočių, bet ir Marijos skulptūrėlių (apie jį aš kažkada jau rašiau). Abu vyrai visada geros nuotaikos. Visada prie jų gali sustoti ir pakalbinti.
Dešinėje stovi pusamžis vyras ir moteris, prekiaujantys spanguolėmis ir grybais. Prieinu ir pakalbinu: į turgų atvyko iš Švenčionių rajono. Grybų pasirinkimas nedidelis – pilkosios ir geltonosios žaliuokės. Sako, jau paskutinės. Savo plotus nurinko, o naujos nedygsta. Ir šiaip prasti metai buvę. Tik dvidešimt baravykų per abu. O tai labai labai mažai. Spanguoles po 4 eurus už litrą parduoda.
Tęsinį skaitykite 2022 11 09 2Utenyje“
